Žurnalo „Ausis“ redaktorius: „Tai buvo laukinė tvarka ir taisyklės“

Dovilė Raustytė
Visi vaizdai iš žurnalo „Ausis“

Spėjusieji gimti iki 9 dešimt. pabaigos turėtų prisiminti tuomečių muzikos žvaigždžių nuotraukomis išmargintą žurnalą „Ausis“. 1995–2000 m. internetas buvo dar gana paslaptingas, tad populiariosios muzikos gerbėjai mūsų šalyje šį leidinį turėjo kaip kone vienintelę prieigą prie savo dievukų. Žinoma, atmetus laikraščius, tačiau jie grupių ar atlikėjų plakatų tikrai nespausdino.

Nieko keisto, jei tokio leidinio apskritai nesate vartę, juk tiražas nesiekė nė 20 tūkst. O gal tada jums atrodė, kad bent jau lietuviška muzika nėra verta ja domėtis? Nesvarbu, prisiminti „Ausį“ norisi vien todėl, kad žvelgiant pro dabartinių spaustuvių ir redakcijų langus į tuometę leidybos virtuvę daug kas skamba kaip liaudies pasakos.

Nemažiau įdomu pakalbėti apie tai, kodėl šiandien tarp gausybės moterims skirtų žurnalų neatsiranda vietos muzikiniam leidiniui arba kodėl tos vietos, jei ji yra, niekas nenori užpildyti. Taigi, tikslai yra, beliko išsiaiškinti, kas buvo „Ausies“ redaktorius, ir jį pakviesti kavos…

Gediminas Juškys, iki „Ausies“ vertėjavęs vienoje iš dviejų mūsų šalies naujienų agentūrų, netikėtai atsidūrė reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, o tiksliau, gavo pasiūlymą rengti muzikinį žurnalą. Žodžiu, pinigų yra, leidinio pavadinimas yra, tereikia patalpų, darbuotojų, na, dar logotipo… Viskas kaip per sviestą? „Buvau laimingas, kad viskas taip susiklostė, ieškojau įdomesnio darbo, tik dabar ausys rausta, kad nebuvo iki galo apsitarta, ką mes darysime, į kokią auditoriją orientuosimės. Muzikinis žurnalas ir viskas“, – pokalbį pradėjo Gediminas. Tik kiek vėliau „Ausies“ komanda, išanalizavusi žurnalo pardavimo rodiklius, gaunamus skaitytojų laiškus, nusprendė, kad rašo 14–16 m. jaunuoliams.

Žurnalas „Ausis“ buvo muzikos leidybos ir platinimo įmonės UAB „Bomba“ projektas. Taip, tos pačios, iš kurios pirkdavome kasetes ir kompaktinius diskus. Iš karto aišku, kam šiai leidybinei kompanijai buvo reikalingas muzikinis žurnalas. Tik galime įsivaizduoti, kaip turėjo būti suvaržytas turinys, pavyzdžiui, angažuotos albumų apžvalgos. Ar tikrai? Pasak „Ausies“ redaktoriaus, pačioje pradžioje jautėsi stipresnė „Bombos“ ranka, tačiau vėliau prie jų kūrybinės komandos prisijungus kategoriškajam apžvalgų rašytojui Sauliui Drungai-Smalkei (filmo „Anarchija Žirmūnuose“ režisierius) atsirado aštri rubrika, pakeitusi situaciją ir sukeldavusi kas mėnesį vis daugiau purslų. Dabar, ko gero, neįmanoma įsivaizduoti, kaip vadovai nesikiša į savo produkciją reklamuojančios priemonės turinį. Situaciją puikiai iliustruoja Gedimino pateiktas pavyzdys: „Hiperbolės“ albumas, kurį išleido būtent „Bomba Records“, buvo sumaišytas su žemėmis, o kitai leidybinei kompanijai priklausantys grupės „Vairas“ įrašai susilaukė teigiamų įvertinimų. Piktinosi muzikantai, tačiau vadovai tylėjo. „Mes buvome sąžiningi ir tyri, o tai iš dalies ir nulėmė nelaimingą žurnalo likimą. Vadovavausi grynąja žurnalistine etika, kuria persismelkiau dirbdamas naujienų agentūroje, kad nieko negali būti perkama ar parduodama“, – projekto žlugimo priežastis pradeda vardyti Gediminas.

Šioje vietoje būtų tikslinga pakalbėti apie ekonominę nuotaiką „Ausies“ gyvavimo metais. Pirmuosius 3 metus žurnalo tiražas augo ir bent 90 proc. jo būdavo išplatinama. Gediminas prisimena, kad kone visą „Ausies“ tiražą, 18 tūkst. vienetų, padėjo parduoti viršelis ne su kuo nors kitu, o su grupe SEL. 1998 m. prasidėjo krizė Rusijoje, smarkiai palietusi kasečių ir kompaktinių plokštelių leidybą, vėliau ją, pasibaigus prenumeratų laikui, pajuto ir „Ausis“: pardavimas dramatiškai ėmė mažėti.

Dabar pats reklamos srityje jau dešimt metų dirbantis Gediminas, paklaustas apie tuometę jos rinką, sako, kad ji nebuvo labai brandi, tačiau „Ausis“ negalėjo skųstis. Buvęs žurnalo redaktorius nuotaikingai prisimena, kaip paauglys, atsivertęs „Ausį“, rasdavo didžiulę cigarečių ar degtinės reklamą: „Tikrai buvo gana daug laukinių vakarų taisyklių. Tada tai, žinoma, nieko neglumino.“ Deja, reklama nepadengdavo visų leidybos sąnaudų. Tam, Gedimino teigimu, reikia milžiniško tiražo ir kaip pavyzdį jis pateikia vokišką žurnalą „Popcorn“, kuris gali gyventi tik iš pardavimo. „Mažos valstybės rinkoje nėra masto ekonomikos, tad ir toks žurnalas kaip „Ausis“ nelabai gali gyvuoti, – apie ekonomines priežastis kalba Gediminas, pridurdamas, kad vis dėlto rimtesnė žlugimo po 5 metų priežastis buvo neaiškus žinojimas, kam tu esu skirtas, ką tu darai, orientavimasis į labai masinį produktą. – Gal reikėjo būti mažesniam, siauresnės apimties?“

Grįžkime prie minėtų laukinių taisyklių. Leidžiant „Ausį“ pasitaikydavo ir šiokių tokių, pavadinkime, vagysčių. Kaip pasakojo aprašomo žurnalo redaktorius, internete pateikiamos informacijos stoka priversdavo šį bei tą „pasiskolinti“ ir iš užsienyje žurnalus leidžiančių kolegų: „Niekas dėl to problemos nedarydavo.“ Arba – žurnalą spausdindavo Estijos mieste Tartu, nes už importuojamą popierių būdavo taikomas PVM mokestis, o už periodiką – ne. Juokinga, bet papildomų mokesčių buvo įmanoma išvengti vežant išspausdintą žurnalą iš užsienio. Pasakodamas apie dabar komiškai atrodančią leidybinę buitį, Gediminas prisimena, kaip reikėdavo vaikščioti į paštą pasiimti šūsnies skaitytojų laiškų, kurių apžvalgos kas mėnesį atsidurdavo „Ausyje“, ir keliauti atgal su dar didesne krūva prizų, paruoštų siųsti, arba laukti eilėje norint užsiprenumeruoti užsienio leidinių. Dabar mums, kasdien naršantiesiems internete, sunku įsivaizduoti, kad klientas, norintis suderinti užsakymą, ateina į mūsų darbo vietą, sėda prie mūsų kompiuterio ir atlieka taisymus. Aišku, būna visko, tačiau prieš 12 ir daugiau metų buvo normalu leisti žvaigždę prie kompiuterio perskaityti apie save straipsnį, prieš jam atsiduriant spaudoje.

„Viskas buvo labai wild. Buvo nuostabūs 5 metai. Žlugus projektui tikrai liūdėjome. Dabar iš brandesnio amžiaus perspektyvos žiūrint daug kas, ką darėme, atrodo paviršutiniška. Bet tai buvo gana bohemiška, įdomu, smagu, sutikdavome įvairiaspalvių asmenybių ir dirbti tikrai nebuvo pragariškai sunku“, – „Ausies“ veiklą apibendrina jos redaktorius.

Ar pasimokius iš savo klaidų nesinorėjo bandyti dar kartą? Gediminas sako, kad ne ir dėl to džiaugiasi, nes būdamas old school’inis žmogus būtų nesugebėjęs įžvelgti galimybės pereiti nuo popierinio prie elektroninio formato, o tai, pasak jo, vėl reikštų žlugimą.

„Popieriniam muzikiniam žurnalui kažin ar apskritai lemta gyvuoti, nes nėra tiek daug jį norinčių skaityti. Jei 10 žmonių domisi muzika, tik 2 iš jų – iki kaulų smegenų. Pas mus nėra taip, kaip Didžiojoje Britanijoje, kai žmogus gyvena su mėgstama muzika iki senatvės, domisi ja, perka žurnalus ir juos skaito“, – pabaigoje kultūrinę mūsų šalies situaciją apžvelgia Gediminas.

Kolegos Luko Devitos sudarytas lietuviškų muzikos žurnalų sąrašas:

„Melomanas“ 1989–1990 m.
MIX 1990–1991 m.
„Tango“ 1990–2002 m.
MES! 1991–1994 m. pasirodydavo su „Lietuvos rytu“ kaip jo priedas
„Ausis“ 1995–2000 m.
ORE 1998–2002 m.

Savikritikos nepagailėjęs Gediminas Juškys pokalbio metu užsiminė, kad buvo pavydu žurnalui ORE principinio konteksto. Kaip sako jo leidėjai Mindaugas Diglys ir Jonas Oškinis, ORE buvo nepriklausomas kultūros gidas, kurio šūkis „ORE esame subjektyvūs“. Deja, ir šis muzikos mylėtojų liaupsintas leidinys nutilo. Po 4 metų amžiams (gal ne?)… Trumpas pokalbis su jų kūrėjais. Galėsite palyginti visiškai skirtingų projektų žlugimo priežastis.

Trumpai apie ORE

Mindaugas: Mėnraštį ORE leido VšĮ „Detonatorius“. Pirmas nespalvotas 8 puslapių numeris laikraščio formatu su Giedre (grupės „Empti“ vokaliste) pirmame puslapyje pasirodė 1998 m. Buvo pristatytas pankų klube „Kablys“. Tiražas – 1000 vnt. Paskutinis ORE jau spalvoto žurnalo numeris pasirodė 2002 m. balandį. Jei neapgauna atmintis, – 64 psl. Kaina – 2,5 Lt: tuometis cigarečių „Bond“ pakelis, alaus bokalas ar daugiau nei litras benzino.

Jonas: Žurnalas nebuvo orientuotas į jokį auditorijos segmentą. Mes jį kūrėme! Norėjome įkvėpti žmones! ORE buvo time changing, orientuotas į mus pačius, besikeičiančius.

Pagrindinės priežastys, paskatinusios sustabdyti leidybą?

Jonas: Mes nebuvome susiję su leidybinėmis grupėmis. Tada buvo kiti laikai, kai dar galvojome, kad už kokybę reikia imti pinigus iš skaitytojų, ne iš užsakomųjų straipsnių.

Mindaugas: Skaitomas ORE žlugo dėl mano (asmeniškai šį akmenį metu tik sau) nenoro komercializuoti, nes tada, maniau, kad idėja yra viskas. Visi, pridėję ranką prie šio projekto, tai darė veltui, nes pinigų nebuvo, buvo tik idėja ir aura žmonių, kūrusių ORE. Buvo keletas „akimirkų“, kada leidinys pradėjo lyg ir „parduoti“ save, tačiau tai tik akimirkos, visa kita – asmeninės mano lėšos, kurias uždirbdavau iš ORE renginių ir panaudodavau leidinio leidybai.

Jei dabar būtų leidžiamas muzikinis žurnalas, pirktumėte jį kas mėnesį? Apskritai mums reikalingas popierinis tokio leidinio variantas ar užtenka interneto?

Jonas: Gal. Šią vasarą apsilankiau Čekijoje ir Baltarusijoje, ten leidžiami kažkokie žurnalai. Na, jie išeina kas ketvirtį, parduodami kokiose nors meno galerijose. Tačiau ten gyvena apie 10 mln. žmonių. Tad klausimas turėtų būti toks – jei surengtume nuostabų muzikos renginį, ar lietuvis / lietuvė pirktų jo katalogą? Mes pradėjome nuo žurnalo „Tango“, o dabar aš vienintelę „muzikos kritikos“ viltį matau tokiuose projektuose, kaip www.modus-radio.com (internetinis naujosios muzikos žurnalas – aut. past.).

Nekyla minčių atgaivinti ORE kaip virtualų žurnalą?

Jonas: Nekyla, nes dar per mažai žmonių turi planšetinius kompiuterius. Bet jei po rinkimų Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija vaikams dalys juos, kodėl gi ne? Kitas dalykas, ne pirmus metus yra mintis perleisti geriausius straipsnius kaip e. knygą.