Programuotojas L.Valiukas: „Tarp kompiuterastų pasitaiko ir normalių žmonių, bet nedaug“ (Interviu)

Karolis Vyšniauskas
Nuotr. asmeninio archyvo

Akiniai, nutrintas išmanusis rankoje, kurį įsigijo tuomet, kai Lietuvoje turėti tokį telefoną dar buvo nepadoru, makintošas kuprinėje – Linas Valiukas atrodo kaip tipinis aitišnikas, tik mūvi raudonas kelnes. Tačiau lai išvaizda neapgauna: priešingai nei tipinis aitišnikas, Linas domisi tuo, kas vyksta offline, žino Obamą ir netgi Merkel, ir gerbia merginas, vadindamas jas damomis.

Nuo 14-os programuojančio, 15-os pirmąjį atlygį už šį darbą gavusio vaikino portfolio – Vilniaus viešojo transporto tvarkaraščių svetainė, mobiliosios aplikacijos interneto portalams ir žodynams, „įvairūs tinklalapiai Šaraškino kontoroms“ ir tai tik pradžia.
 
Šiuo metu Linas laukia galutinio atsakymo dėl darbo vietos „Wikimedia Foundation“ organizacijoje, kuriančioje didžiausią pasaulyje interneto enciklopediją „Wikipedia“. Su San Franciske (JAV) įsikūrusiais potencialiais darbdaviais jis jau paplepėjo „Skype“ ir atliko bandomąją užduotį. Tiesa, pats Linas dėl šio fakto nėra toks entuziastingas kaip jį supantys aplinkiniai: „Šansas, kad „Wikipedia“ galiausiai mane pakvies yra 1/10000. Čia tarsi nuvaryčiau prie Neries su meškere ir sakyčiau: „Gaudau ryklį“. Tokia pati sėkmės galimybė.“
 
Kad per daug laiko nepraleistų gryname ore, Linas programuoja Didžiojo lietuvių kalbos žodyno skaitmeninę versiją („Kuriu žodyno programą kompiuteriams ir mobiliesiems telefonams. Ji veiks visose operacinėse sistemose – „Windows“, „Mac OS X“ ir „Linux“. Tai gal netgi bus pirmoji lietuviška komercinė programa, suderinta su „Linux“ sistema“, – sako jis) ir antrus metus iš eilės dalyvauja tarptautinėje „Google Summer of Code“ programoje.
 
Linas „Laikui“ nufotografavo savo darbo stalą ir papasakojo apie programuotojo darbo kasdienybę. Prielaida, kad programuotojas prie kompiuterio praleidžia visą laiką, kai nemiega pasitvirtino. Laimei, Linas dar randa minutę kitą išeiti į miestą ir suplauti buto draugių indus.


Lino darbo vieta


Linai, kaip atrodo tipinė tavo darbo diena?
 
Dušas, cigariukas, kava, bananas, feisbukas. Tuomet atsidarau „TODO.txt“ ir pradedu jį pamažu braukyti.
 
Rašau, rašau, užstringu kur nors. Tada plaunu indus (kambariokės pasirūpina, kad jų visada būtų) ir galvoju kokias penkiolika minučių.
 
Jeigu geras oras, einu sėdėti su kompu į kokią kavinę. Bibliotekos ir skaityklos irgi visai nieko.
 
Kiek laiko per dieną praleidi prie kompiuterio?
 
Oi, turbūt visą laiką, kurį nemiegu ir nesiblaškau po miestą. Bet man nei gėda, nei ką.
 
Kaip išmokai programuoti? Kodėl apskritai to ėmeisi? Juk galėjai žaisti „Doom'ą“ kaip visi kiemo vaikai ir nesukti galvos.
 
Mažas būdamas labai norėjau kompo. Tėvams gana teisingai atrodė, kad sūnus su kompu gali truputį nuvažiuoti nuo bėgių (neruoš namų darbų, nebeskaitys knygų, atsikalbinės ir panašiai), tai jie nelabai skubėjo man tą kompą pirkti.
 
Galų gale pavyko. Šeimos konglomerato (teta plius tėvai plius aš) pastangomis radome tokio gamintojo „Olivetti“ kompiuterį. Prastas buvo, visi klasiokai turėjo geresnius, bet tai vėliau išėjo tik į gera, nes žaidimai jame neveikė, tad teko pramogauti su „Turbo Paskaliu“.
 
Kažkur radau programos, kuri piešė Hilberto kreivę, tekstą. Čia toks fraktalas („Vikipedija“ rašo, kad „fraktalas yra sudėtinis geometrinis darinys, kurio atskiri fragmentai yra panašūs ar identiški visumai arba kitiems fragmentams“ – K. V.). Tą programą šiaip ne taip per kelias dienas nurašiau į kompiuterį, kažkaip paleidau, ir kompiuteris nupiešė man tą fraktalą. Tada sužinojau, koks puikus jausmas, kai elektroninė mašina daro tai, ko tu užsinori.
 
Taigi, nebeturėjau kito pasirinkimo ir iki šiol gaudau tą „kaifą“.
 
Ar tėvai vaikystėje sakydavo, kad per daug sėdi prie kompiuterio?
 
Sakydavo, bet Justiniškės niekada nebuvo kultūros židinys, tad nelabai buvo kuo užsiimti.
 
Aš ir pats pagalvodavau, kad gal reikėtų būti labiau pasaulietiniam, todėl eidavau į diskotekas, kviesdavau damas į pasimatymus, bet galiausiai vis tiek grįždavau prie kompiuterasto ištakų.
 
Dabar tėvai pernelyg nesiskundžia sūnumi programuotoju. Arba džiaugiasi, arba pasidavė. Reikės paklausti.
 
Programuotojas – koks tai žmogus?
 
Kristupas Sabolius iš „Pravdos“ buvo genialiai pagavęs „aitišniko (visagalio tinklininko)“ personažą. Yra internete tekstas. Aš geriau nepavarysiu.
 
Galiu tik truputį pridėti nuo savęs ir užstumti ant kolegų, kad pernelyg dažnai programuotojai bernai būna išvešėję giluminiai seksistai. Įsitikinti nesunku – atsidarykite pirmą pasitaikiusį forumą ir suraskite merginos užduotą „o kaip padaryti tai?“ klausimą. Tai yra labai neteisinga, žema, šlykštu ir šitaip neturėtų būti.
 
Būna, pasitaiko ir normalių žmonių tarp jų, bet nedaug (mirkteli).


„Prie kompiuterio praleidžiu turbūt visą laiką, kurį nemiegu ir nesiblaškau po miestą. Bet man nei gėda, nei ką.“

 
Antrą iš eilės vasarą paskiri „Google Summer of Code“ programai. Papasakok plačiau, visgi „Google“.
 
„Google Summer of Code“ yra vasaros programa, kurios metu visų pakopų studentai gali už „Google“ mokamą stipendiją kurti atvirojo kodo programas. Šitaip jie daug ko išmoksta, gauna galimybę pabendrauti su industrijos lyderiais, sužino, kokiu būdu keli šimtai programuotojų nuotoliniu būdu sugeba sukurti kokį nors ten „Firefox“ arba VLC, dar ir pinigų gauna (jeigu labai nenugrybauja). CV irgi gerai atrodo.
 
Tik kažkodėl kasmet lietuvių tame „GSoC“ būna vos du ar trys, nors vien MIF'e (Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete – K. V.) studentų viename programų sistemų kurse yra apie 120. Yra tarp jų tokių, kurie vasarą lošia badmintoną arba tranzuoja į Transilvaniją – su šiais viskas gerai, bet pasitaiko visus karščius „prageiminančių“ vietoje to, kad ką nors krūto padarytų. Šitų aš nesuprantu. Kolegos, prie darbo!
 
Aną vasarą gaminau tokį neblogą projektą: kai kompiuterastas kuria programą, jis (ji) labai mėgsta, kai programa suveikia keliose populiariose operacinėse sistemose tuo pačiu metu, pavyzdžiui, „Windows“, „Mac OS X“ ir „Linux“. Šiam tikslui yra skirta tam tikra programinė įranga, kuri leidžia pasiekti tą „parašiau vieną kartą, paleidau visur“ tikslą. Taigi, aš vienam iš tokių projektų pavadinimu „wxWidgets“ kūriau galimybę, kad vieną ir tą pačią programą kompiuterastas galėtų paleisti kartu ir per „iPhone“ (su nedideliais pakeitimais).
 
Šiais metais dar painiau. Vienas iš universitetų turi tokį hobį: siunčiasi beveik visą internetinę žiniasklaidą ir tinklaraščius (tekstus) anglų kalba, tuomet juos išskirsto po sakinį, tada dar po žodį, viską sumeta į vieną vietą ir atiduoda doktorantams.
 
Doktorantai iš visų šių duomenų gali išsiaiškinti, pavyzdžiui, iš kur (iš profesionaliosios žiniasklaidos ar iš tinklaraščių) atsirado viena ar kita naujiena, kaip ji plėtėsi, kas pirmas apie ką parašė, kokius tendencingus žodžius vieniems arba kitiems dalykams aprašyti naudoja įvairios žiniasklaidos priemonės, apie kurias užsienio valstybes žiniasklaida rašo daugiausia ir taip toliau, ir panašiai.
 
Šitam universiteto „hobiui“ atlikti aš kuriu programinę įrangą, galinčią veikti ne tik su anglų, bet ir su kitomis kalbomis. Visai įdomu – sužinojau daug nereikalingų dalykų apie statistiką ir kalbas apskritai, pavyzdžiui, kad kinai tarp žodžių nededa tarpų, o hebrajų kalboje žodžiai rašomi iš dešinės į kairę.


„Dabar tėvai pernelyg nesiskundžia sūnumi programuotoju. Arba džiaugiasi, arba pasidavė. Reikės paklausti.“

Ar jauti, kad dabar būtent kompiuterastai, pradedant Zuckerbergu, baigiant tavimi valdo pasaulį, nors kažkada jie tebuvo moksliukai, į kuriuos nežiūrėdavo damos?
 
Kompiuterastai pasaulio toli gražu nevaldo, nors algos ir neblogos. Pasaulį valdo Merkel su Obama. Man ramiau, kol taip yra.
 
Absoliuti dauguma IT žmonių nepriima strateginių sprendimų, o sėdi prie kompo ir brauko „TODO.txt“, taigi neatlieka jokio valdymo klasikine prasme ir neturi jau tiek daug tos įtakos. Merginas prie tokių traukia nebent trys baseinai viloje ir „SL 600“ garaže arba faktas apie paskaitinėtą Hesse (atsižvelgiant į damos skonį).
 
O Zuckerbergas jau seniai nebe kompiuterastas, bet nenuostabu, nes Harvardo absolventai tinkami viskam ir greitai keičia kontekstus.


Šis straipsnis publikuotas rugpjūčio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema GYKAI, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba čia. Kiti numerio straipsniai:

Gykų olimpas: jie kuria internetą mums
Amžinas kūrybininko ir užsakovo konfliktas
Stilingų žmonių stilingos technologijos (Gatvės stiliaus foto)
„Facebook“ klaidos – Laimono Zako eksponatai
Prekyba vintažiniais daiktais internetu. Ar tai pelninga?
Kuriant stimpanką nebūtina apie jį žinoti
Labàdienà Jums sako Petras ir Rapolas
Kompiuterių klavišus deginantys gykai kine

facebook, google, linas valiukas, programavimas

Naujausi komentarai
2023-12-21, 20:41
Aiste was here
Rokas
2012-08-22, 21:17
Labai įdomus straipsnis ir interviu. Buvo labai smagu išgirsti apie programuotojo gyvenimą ;)
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai