Linai, kaip atrodo tipinė tavo darbo diena?
Dušas, cigariukas, kava, bananas, feisbukas. Tuomet atsidarau „TODO.txt“ ir pradedu jį pamažu braukyti.
Rašau, rašau, užstringu kur nors. Tada plaunu indus (kambariokės pasirūpina, kad jų visada būtų) ir galvoju kokias penkiolika minučių.
Jeigu geras oras, einu sėdėti su kompu į kokią kavinę. Bibliotekos ir skaityklos irgi visai nieko.
Kiek laiko per dieną praleidi prie kompiuterio?
Oi, turbūt visą laiką, kurį nemiegu ir nesiblaškau po miestą. Bet man nei gėda, nei ką.
Kaip išmokai programuoti? Kodėl apskritai to ėmeisi? Juk galėjai žaisti „Doom'ą“ kaip visi kiemo vaikai ir nesukti galvos.
Mažas būdamas labai norėjau kompo. Tėvams gana teisingai atrodė, kad sūnus su kompu gali truputį nuvažiuoti nuo bėgių (neruoš namų darbų, nebeskaitys knygų, atsikalbinės ir panašiai), tai jie nelabai skubėjo man tą kompą pirkti.
Galų gale pavyko. Šeimos konglomerato (teta plius tėvai plius aš) pastangomis radome tokio gamintojo „Olivetti“ kompiuterį. Prastas buvo, visi klasiokai turėjo geresnius, bet tai vėliau išėjo tik į gera, nes žaidimai jame neveikė, tad teko pramogauti su „Turbo Paskaliu“.
Kažkur radau programos, kuri piešė Hilberto kreivę, tekstą. Čia toks fraktalas („Vikipedija“ rašo, kad „fraktalas yra sudėtinis geometrinis darinys, kurio atskiri fragmentai yra panašūs ar identiški visumai arba kitiems fragmentams“ – K. V.). Tą programą šiaip ne taip per kelias dienas nurašiau į kompiuterį, kažkaip paleidau, ir kompiuteris nupiešė man tą fraktalą. Tada sužinojau, koks puikus jausmas, kai elektroninė mašina daro tai, ko tu užsinori.
Taigi, nebeturėjau kito pasirinkimo ir iki šiol gaudau tą „kaifą“.
Ar tėvai vaikystėje sakydavo, kad per daug sėdi prie kompiuterio?
Sakydavo, bet Justiniškės niekada nebuvo kultūros židinys, tad nelabai buvo kuo užsiimti.
Aš ir pats pagalvodavau, kad gal reikėtų būti labiau pasaulietiniam, todėl eidavau į diskotekas, kviesdavau damas į pasimatymus, bet galiausiai vis tiek grįždavau prie kompiuterasto ištakų.
Dabar tėvai pernelyg nesiskundžia sūnumi programuotoju. Arba džiaugiasi, arba pasidavė. Reikės paklausti.
Programuotojas – koks tai žmogus?
Kristupas Sabolius iš „Pravdos“ buvo genialiai pagavęs „aitišniko (visagalio tinklininko)“ personažą. Yra internete tekstas. Aš geriau nepavarysiu.
Galiu tik truputį pridėti nuo savęs ir užstumti ant kolegų, kad pernelyg dažnai programuotojai bernai būna išvešėję giluminiai seksistai. Įsitikinti nesunku – atsidarykite pirmą pasitaikiusį forumą ir suraskite merginos užduotą „o kaip padaryti tai?“ klausimą. Tai yra labai neteisinga, žema, šlykštu ir šitaip neturėtų būti.
Būna, pasitaiko ir normalių žmonių tarp jų, bet nedaug (mirkteli).