Martina Danėlaitė
Nuotr.: „Stellar Boutique“, „Vintage Deli“, „OffOn“
Vintažo mylėtojai žino, ką reiškia valandų valandos, praleistos blusturgiuose ar padėvėtų drabužių, sendaikčių parduotuvėse. Tačiau šioms paieškoms ne visada reikia palikti namus, dabar internete įsigyti vienetinius senelio laikų marškinėlius yra taip pat paprasta, kaip atimti iš vaiko čiupačiupsą, – tereikia užsukti į vieną iš daugelio vintažinių prekių parduotuvių internete.
Pakalbinome sendaikčių prekeivius internetu iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Latvijos ir netgi Australijos. Paklausėme, ar įmanoma užsidirbti iš vintažo virtualioje erdvėje…
Lietuvos internetinio vintažinių prekių butiko „OffOn“ atstovai Simona ir Paulius sakosi esą nepataisomi svajotojai ir, sukaupę gana didelį žinių bagažą apie drabužių industriją, sugalvojo įgyvendinti savo svajones interneto tyruose. Parduotuvėlė – tai itin daug įdirbio ir marių laiko pareikalavęs judviejų darbo rezultatas, o tiems, kurie galvoja, kad internetinė prekyba yra svajonių darbas, leidžiantis dirbti ir drybsant spalvotame Bahamų paplūdimio hamake, duetas griauna iliuzijas: „Neminint to, kad drabužių gauti yra sunkiausia darbo dalis, laisvo savaitgalio neturėjome nuo neatmenamų laikų. Ir mes dar tik pradėjome.
Kad pasiektume tai, ko norime, laukia milžiniškas darbas.“ Žinoma, turint internetinę parduotuvę nereikia vargintis tokiomis smulkmenomis, kaip šildymas ir nuoma, bet Lietuvoje iš tokios „avantiūros“ Simonai ir Pauliui išgyventi dar ganėtinai sunku dėl įvairių priežasčių. Tačiau jie tiki, kad internetinė prekyba Lietuvoje po truputį įsibėgės ir žmonės pradės jais pasitikėti užuot norėję žūtbūt pasimatuoti bei paliesti drabužius prieš juos pirkdami (nors „OffOn“ tokią galimybę suteikia): „Tam tikra prasme dar ir dabar laukiame, kol reikalai pajudės iš vietos ir žmonės pradės atskirti mūsų prekės ženklą, bet „OffOn“ yra vienareikšmiškai prasmingiau, nei sėdėti biure ir laukti, kada ateis darbo dienos pabaiga, o iš ryto vėl daryti tą patį.“
 |
 |
Šiuolaikinės internetinio verslumo tendencijos rodo, kad ir toks brangus hobis gali netrukus pradėti nešti pelną. Britų „Stellar Boutique“ – taip pat tik internete egzistuojantis verslas, ir pati-sau-viršininkė Stella tikina, kad nors ir teko kelerius metus kantriai laukti, iš savo internetinės parduotuvės galinti sumokėti visas savo sąskaitas: „Tai tikrai ne pomėgis, o pagrindinis pajamų šaltinis. Nesiryžčiau atidaryti paprastos parduotuvės, nes manau, kad tai jau atgyvena. Beje, prekyba internete sparčiai auga visame pasaulyje ir tiesiog dievinu siųsti savo vienetinius, kruopščiai atrinktus drabužius po visą pasaulį.“ Tiesa, sėkmė nenukrito iš dangaus – Stellos 10 metų patirtis mados industrijoje, didžiulis ryžtas ir „gera akis“ nepamaišė. Drabužių iš jos butiko yra įsigijusi netgi Kate Moss ir Stella McCartney, tad dabar ji gali leisti sau šiek tiek atsipalaiduoti, užsikelti kojas ant stalo savo namuose Ispanijos kaime ir pasidžiaugti, kad sugebėjo pakinkyti interneto vėjus: „Atrodytų, kad kai turi savo verslą, viskas rožėmis klota, bet tai netiesa.
Dirbu daug ir ilgai, tačiau randu laiko savo partneriui, katinams, šunims, vištoms, ožkoms, avims ir netgi vintažinių prekių paieškoms Maroke. Gyvenimas per trumpas, kad praleisčiau kiekvieną jo minutę dirbdama prie kompiuterio.“
Net 30-ies nesulaukusi britė Katy taip pat ne visą dieną praleidžia dirbdama savo internetiniame butike „Vintage Deli“, nes jau gali sau leisti įdarbinti porą žmonių, o jos atrastus drabužius kasdien ir ant Kanų raudonojo kilimo dėvi įžymūs žmonės. Jusdama didžiulę meilę vintažiniams drabužiams, Katy pati „užaugino“ savo parduotuvėlę internete ir prisiekia, kad niekada neužsisakytų didmeninės padėvėtų drabužių siuntos iš Amerikos: „Kiekvienas drabužis yra mano rastas, pačiupinėtas ir apžiūrėtas prieš perkant. Būtent dėl to mūsų kainos yra šiek tiek didesnės nei kitur, bet gali būti, kad teks jas mažinti, nes neseniai girdėjau pranešimą apie artėjančią antrą recesijos bangą ir ne juokais dėl to susirūpinau.“ Katy spėja, kad mažoms vintažinėms parduotuvėlėms kuo toliau, tuo bus sunkiau, nes žmonės dažniau renkasi pigesnius vintažo stiliaus masinės gamybos apdarus. Bet net ir neseniai tapusi mama ji neskuba apleisti „Vintage Deli“. „Tikrai ilgai užtrunka kiekvieną dieną atnaujinti tinklalapį, bet lietingi Anglijos orai turbūt mane paverčia dar labiau užsispyrusia vintažo mylėtoja – velniop guminius batus.“
 |
 |
Kita vertus, kai kurie nenori izoliuoti savęs asmeninėje svetainėje, todėl daug vintažo mylėtojų susirenka ir bendruose tinklalapiuose (tokiuose kaip „Etsy“) pasižvalgyti, parduoti, nusipirkti įdomių rankdarbių bei senų apdarų. Tokie internetiniai „prekybos centrai“ reikalauja mažiau darbo ir priežiūros, nors nuo kiekvieno pardavimo šis bei tas nukapsi ir pačiam „Etsy“.
Kim iš Australijos savo „Etsy“ krautuvėlę „Never-Never Traders“ atidarė šiais metais ir mano, kad vintažinių daiktų prekyba internetu yra puikus būdas naujam gyvenimui prikelti puošniausias praėjusių dekadų sukneles, minkščiausias prancūziškas palaidines ir keisčiausius buities rakandus. „Nė vieno verslo neišskirčiau kaip žavingo. Kiekvienoje srityje laukia daug sunkaus darbo ir tik keletas laimingų akimirkų. Tačiau kai turi interneto parduotuvę, bent jau gali pats pasirinkti darbo valandas, o jos kartas būna labai labai ilgos.“ Nors kartais protas atbunka ir rankos nutirpsta nuo besaikių paieškų vokiškuose, prancūziškuose bei vengriškuose drabužių turguose, Kim interneto parduotuvėlė labai brangi jos širdžiai: „Neplanuoju jokios masinės gamybos, kaip kad dariau kadaise, kai turėjau savo juvelyrikos verslą. Noriu, kad ši veikla išliktų asmeniška, graži ir įdomi.“
Dar viena prekeivė „Etsy“ platybėse – Marta iš Rygos, kuri prekiauja vintažiniais drabužiais, gintariniais bei karoliukų papuošalais ir taip pajėgia išlaikyti tris savo padaužas. Jos inventoriaus radybos neapsieina be reidų į močiučių spintas bei ropštimosi ant apokaliptinių drabužių kalnų dideliuose sandėliuose. Žinoma, ne visada Marta randa dėmesio vertų apdarų ir ne kiekvieną dieną jos parduotuvėlė krauna turtus, bet Marta net ir sunkumo akimirką neabejoja, kad jeigu ir toliau taip sunkiai dirbs bei ieškos būdų, kaip pritraukti naujų klientų, – sulauks ir savo mažos pergalės. Moteris yra turėjusi ir parduotuvėlę Rygos centre. Lygina ją su kūdikiu, reikalaujančiu nežmoniškai daug laiko, energijos bei rūpesčio. Be to, turistai labiau pirkdavo karoliukus ir vintažinius drabužius negu vietiniai, todėl Marta nusprendė kraustytis į internetą, kur neegzistuoja valstybių sienos ar nežmoniškos prestižinės vietos nuomos kainos. O tiems, kuriems galbūt kirba mintis atidaryti ir savo interntinį butiką, Marta pataria: „Nelauk, jeigu tau patinka vintažas ir žinai, kad širdis pradeda greičiau plakti, kai užsuki į padėvėtų drabužių parduotuvę ir pamatai šūsnį senienų. Mane tiesiog žavi pats faktas, kad kiekvienas vintažinis drabužis yra vienetinis, turi ilgą istoriją ir kad po daugelio metų tu jį surandi, apsivelki ir… jis tau idealiai tinka!“
Šis straipsnis publikuotas rugpjūčio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema GYKAI, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba čia. Kiti numerio straipsniai:
Gykų olimpas: jie kuria internetą mums
Amžinas kūrybininko ir užsakovo konfliktas
Stilingų žmonių stilingos technologijos (Gatvės stiliaus foto)
„Facebook“ klaidos – Laimono Zako eksponatai
Programuotojas L. Valiukas: „Tarp kompiuterastų pasitaiko ir normalių žmonių, bet nedaug“
Kuriant stimpanką nebūtina apie jį žinoti
Labàdienà Jums sako Petras ir Rapolas
Kompiuterių klavišus deginantys gykai kine