Laikas.lt
Nuotr. – Režisierius Jonas Vaitkus su Klaipėdos dramos teatro aktoriais
Klaipėdos dramos teatras rugsėjo 6 d. 18 val. kviečia žiūrovus į Žvejų rūmuose (Taikos pr. 70, Klaipėda) vyksiantį premjerinį spektaklį „Mums viskas gerai“.
Pjesės autorė – lenkų jaunosios kartos dramaturgė Dorota Masłowska. Spektaklio režisierius – Jonas Vaitkus, scenografas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Gintaras Kizevičius. Scenoje išvysime Klaipėdos dramos teatro aktorius – Sigutę Gaudušytę, Reginą Šaltenytę, Nelę Savičenko, Valentiną Leonavičiūtę, Jūratę Jankauskaitę, Igorį Reklaitį, Edvardą Brazį, Renatą Idzelytę, Donatą Švirėną, Darių Meškauską, Eglę Barauskaitę, Simoną Šakinytę, Tomą Gailiutę.
1983 metais gimusi Dorota Masłowska laikoma didžiausiu jaunosios kartos talentu lenkų literatūroje. Pirmąjį romaną „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“ Dorota Masłowska parašė būdama vos aštuoniolikos, o 2006 metais ji, nukonkuravusi tokio rango autorius kaip Wisława Szymborska, Ewa Lipska, Adamas Zagajewskis, už romaną „Karalienės povas“ gavo prestižiškiausią lenkų literatūros apdovanojimą „Nike“. Tapti dramaturge nebuvo Masłowskos svajonė. Parašyti pjesę „Mums viskas gerai“ ją įkalbėjo „Rozmaitości“ teatro vadovas ir vienas garsiausių šiuolaikinių lenkų režisierių Grzegorzas Jarzyna, vėliau pats ėmęsis šią pjesę režisuoti ir pastatęs ją Berlyne.
Pjesėje „Mums viskas gerai“ su postpankiška ironija kalbama apie šiuolaikinę visuomenę, nutrūkusius žmogiškuosius ryšius, abejingumą, niveliaciją. Pjesės peizažas – šiuolaikinė Lenkija, iki skausmo primenanti ir mūsų dienų Lietuvą ar bet kurią kitą postsovietinę šalį. Trijų kartų atstovės – nesusikalbančios, viena kitos užguitos ir užgautos – gyvena viename bute, tačiau jų nebesieja nei esami kraujo ryšiai, nei geografija. Dramos personažai vienas kito nebegirdi ir net nebando kalbėtis ar įsiklausyti. Iš tiesų jie net negyvena, o tiesiog būna, laukdami beketiško stebuklo, kuris neateis. Laukdami tikrojo gyvenimo – gyvenimo be baimės, be pažeminimo, su savigarba ir orumu. Be amžinojo „o Vakaruose tai jau, o pas mus vis ne“ ir be tylaus siaubo suvokus, jog tavo gyvenime niekas nepasikeis. Kas belieka? Nuolatinė koma, pertraukiama panikos priepuolių. Savo romane „Ponas Cevdetas ir jo sūnūs“ Orhanas Pamukas rašo:
„kiekvieną rytą atsiverčiu laikraštį su viltimi, kad kas nors iš pagrindų pakeis mano gyvenimą. Kad galbūt prasidės pasaulinis karas ar nutiks dar kažkas sukrečiančio. Tiksliau, iš tiesų aš nenoriu karo. Noriu kažko, kas apverstų mano gyvenimą, nes aš pats savo jėgomis to nepajėgiu. Aš pats neįsivaizduoju, kaip turėtų tai atrodyti, bet viena žinau tiksliau, būtent kad gyvenimas, kurį šiuo metu gyvenu čia namuose ir firmoje, yra garbingam žmogui neorus, ištižęs, varganas, pasigailėtinas, baisus.” Atpažįstama jausena – kurią aidu atkartoja ir jaunoji Masłowska.
Masłowska atvirai klausia – kas slypi už žvilgančio fasado, ar visas tas prašmatnumas kartais nėra vien tik neonu švytintys muilo burbulai? Kas mes tokie? Kodėl jaučiamės ir persisotinę, ir mirtinai išbadėję vienu metu? Kodėl mums šitaip nesibūna, ir kur ieškoti atspirties taško globaliame surogatų pasaulyje? Akivaizdu, jog „Mums viskas gerai“ – pjesė anaiptol ne tik apie šiuolaikinę Lenkiją: tai pjesė mums ir apie mus.