„Vilkduja“ – kai plaukia laivai ir žydi katės (albumo apžvalga, interviu)

Aleksandras Rimdžius
Nuotr. „Vilkduja“ arch.

Turbūt neveltui kalbėti apie „Vilkdujos“ muziką yra vengiama – tai viena tų grupių, kurių taip paprastai neįsprausi į kažkokius rėmus ir, nutaisęs kreivą visažinio šypsnį, nepasidėsi ant patogios lentynėles. Tikras menas, o tai, ką kuria šio ir kitų projektų autorius Povilas Vaitkevičius (PoPo) neabejotinai ir yra tikras, išjaustas, o kartu pakilęs virš pačio autoriaus menas. Taip buvo, yra ir bus.

Turbūt geresnė mintis pradėti nuo to, kokius jausmus tau, kaip klausytojui, tam tikra muzika sukelia. Nuo pat akimirkos, kuomet pirmąkart perklausiau antrąjį Vilkdujos darbą „Nežinau“ (išleistas 2010 m.), man tai pradėjo asocijuotis su bekraštėmis prerijomis, kuriose veik be jokių apribojimų klajoja kūrėjo intelektas, neabejotinas jo dvasingumas bei visa vienijanti ir pergalinti vaizduotė. Vėliau susipažinus ir su pirmuoju šio kreivo projekto kūdikiu „Vakar duona“ (2008 m.) ir pajutus, kokį galingą kokybinį šuolį PoPo atliko tarsi griaustinis iš giedro dangaus nukritusi žinia apie trečiąjį albumą atėmė žadą. Turbūt, kaip ir visi išlepintieji nuolatinio Vilkdujos progreso tikėjausi kažko TOKIO.
 
Naujausiąjį darbą „Viduje“ sudaro 9 į kiek daugiau nei 36 minutes išsitenkančios dainos. Atmetus, kaip sako pats pavadinimas, įkyriai repetityvią antrąją dainą „Mantrah ov naktis“, kurios daugiau nei kelis kartus neišklausys net ir labiausiai atsidavę grupės gerbėjai, klausymo laikas sutrumpėja dar 3 minutėmis. Žinoma, ieškant raktų į pagrindinę darbo mintį galima taikyti tam tikrą analogiją praėjusiame albume turbūt daugelį klausytojų privertusią pakraipyti galvą „Jelle kieri stjaa (Uruz)“, tačiau tai buvo užkrečiančia energija persmelktas šamaniškas gabalas, „Mantrah ov naktis“, savo ruožtu, nepateikia nieko kažko tokio.
Likusios dainos anaiptol nėra blogos. Tačiau sakyti, kad albumas prilygsta savo pirmtakams reikštų neįvertinti šių vienų iš įdomiausių kada nors mūsų šalyje išleistų muzikos albumų.
 
Kita vertus, atrodytų viskas taip pat: pati albumo tėkmė verčia pasijusti lyg klausytum vienu prisėdimu įrašyto disko; vėl žvilgtelėti į kokį žodyną galinti priversti dainų lyrika; tas pats hipnotizuojantis vokalo ir ritmų monotoniškas rituališkumas (klausantys tokių grupių, kaip „Taj Mahal Travelers“, „Master Musicians Of Bukkake“ ir t.t. žino, kokius pasąmonės klodus gali atverti tokia muzika) ir atrodytų tas pats nenusakomas neofolk, industrial, trip-hop ir eksperimentinės muzikos kokteilis su bene kiekvienoje melodijoje persismelkusiais neo-cabaret ir žaidimo motyvais. Taip turbūt irgi visada buvo, yra ir bus.
 
Pamenu, kuomet praėjus porai metų po „Vakar duona“ išleidimo į dienos šviesą išsikaborojo „Nežinau“, negausūs, stipraus priešininko nepabūgę kritikai akcentavo kokybinį šuolį, tačiau kartu pažymėjo, kad hitų, tokių kaip „Dovanok man akivarus“ čia nerasta. Ką gi – naująjį kvėpavimą įgavusi „Demonai ir dovanos“ versija daugeliui tapo kone postmoderno laikų himnu, neabejoju, kad įstabioji „Jūra kartu“ nemažiau nei akivarai klausytojams pateikė naujas jausmų išraiškos dimensijas. Tiesiog galbūt reikia laiko ir vieno kito gyvo pasirodymo, kad naujoji Vilkduja susisinchronizuotų su savo klausytojais.
 
O pagaulių melodijų naujausiame albume tikrai yra: trip-hop energija pulsuojanti titulinė albumo daina „Kompasas muša vidurnaktį (S.O.S)“, avangardinės muzikos gerbėjus („Diablo Swing Orchestra“ ar „Mike Patton“ projektų) gerbėjus galinti sudominti „Supernova!“ bei giliausius klausytojų jausmus taip ir besitaikančios užgauti „Beprasmybės ešelonai“ bei „Šaltmetė“ dainos. Darbas neabejotinai stiprus, tačiau anaiptol ne nuo jo reikėtų pradėti pažintį su „Vilkduja“.
Vilkduja, kaip ir visi PoPo projektai – pernelyg nekonvencionali muzika, kad galėtum taip viską palikti neįkišus savo trigrašio. Galbūt pats laikas pradėti debatus, kas pas mus yra ir kas ne taip vadinama autsaiderių muzika. Pagrindinius jos kriterijus: absoliutų nenorą ar negalėjimą įsiterpti komercinės muzikos ribose, iš pažiūros emociškai atšiaurią melodiją bei muzikos konvencijų neigimą, bent paviršutiškai žiūrint, „Vilkduja“ visiškai atitinka. Dera nepamiršti, kad tai yra ne tik tokių absoliučių muzikinių profanų, kaip Minedas ar Antanas, bet ir tokių muzikos genijų, kaip daugelio kritikų teigimu vieną geriausių visų laikų albumų „Trout Mask Replica“ išleidęs Captain Beefheart ar Pink Floyd fanatikams pažįstamas Syd Barrett.
Tiek tų svarstymų, o aš, atsiklausęs naujausiojo „Vilkdujos“ albumo, pasidėsiu jį į knygų lentyną, kur cikci pelės ir žiba siamo katės akys. Menas lieka menu - taip buvo, yra ir bus.

Interviu su „Vilkduja“ autoriumi Povilu Vaitkevičiumi (PoPo). Pašnekovo prašymu, kalba neredaguota:

Norėtųsi pasiteirauti apie album art‘o simboliką. Ar savotiškas senovinių simbolių interpretacijas primenančios figūros (savo uodegą kandantis drakonas panašus į mitinę save ryjančią gyvatę Uroborą, o pusiau moteris, pusiau pelėda primena šumerų nakties deivę Lilitu/Lilit) tik atsitiktinumas, ar kažkokia prasmę generuojanti sumanymo dalis?
 
Bandau atsakyti taip: atsitiktinumas, kurį „pastatė į vietą“ intencija. Gimus albumo pavadinimui, apipavidalinimas buvo kuriamas, atsižvelgiant į žodžio prasmę (o kaipgi kitaip!). Šiame konktekste tai gal vos vos manieringas, tačiau tuo pačiu ir visiškai paprastas žodis. Viduje tvyrančioje prietemoje - kurios pačiam sau negali nei įforminti, nei aprėpti, nei pagaliau objektyviai įvertinti – šmėkščioja įvairūs personifikuoti patyrimai, įtarimai bei esatys. Kadangi tai siejasi su atavistinėmis nuojautomis ir ambicija siektelti „laukiniškesnės“ sąmonės, gyvūniški vaizdiniai tampa savaime suprantami. Ir jei žvalgantis tinkamo vaizdo viršeliui, iš margo paieškos chaoso nutūpė moteris-pelėda, reiškia, suveikė kažkokie ryšiai – kad ir aukščiau minėti patyrimai bei nuojautos.
 
Ankstesniame albume kompozicija „Jelle kieri stjaa (Uruz)“ buvo tarsi nuoroda į runas, „Viduje“ kalbama jau apie „runų mašinerijas“, tarsi tai būtų vienam tikslui pajungtų objektų visuma. Galbūt runos buvo pagrindinis albumo įkvepėjas, darbo variklis? Ar galėtum papasakoti, ką jos tau reiškia, kodėl pradėjai jomis domėtis?
 
Suabejočiau, jog čia einama kažkokiu konkrečiu „detalių jungimo į visumą“ keliu. Tos „runų mašinerijos“ yra labiau poetinis įvaizdis, bandant įžodinti kaži kokį nujautimą, perteikti tą man taip patinkančią medinio, rupaus mechanizmo viziją (iš čia ir „lazdynų vožtuvai“, ir kiti panašūs dalykai). Kita vertus – mašinerija asocijuojasi su organizuotu, keliasluoksniu poveikiu, runų kombinacijomis, vadinasi, slinktimi link panaudojimo to praktikoje. Dėl asmeninio santykio su runomis – nepavadinčiau savęs praktikuojančiu (nors domesiai, kaip ir ne vienas jų, turi įprotį cikliškai grįžti), tiesiog kai kuriais gyvenimo momentais atsimenu jas natūraliai, paprastume atsiveriant jų primityvios geometrijos jėgai. Iš esmės tai gali atrodyti kaip nepastebimi, netgi buitiški sprendimai, tačiau gerai veikiantis mechanizmas nebūtinai turi būti triukšmingas.
 
Nesiekiu jokių specialių manifestacijų apie mano ryšį su runomis – jos išnyra mano tekstuose tiek, kiek man tuo momentu atrodo reikalinga. Man atrodo veidmainiškas tas dažnas jųjų naudojimas daugybėje neofolk, industrial ir pan. projektų, kada svarbu pareikšti kažką tik dėl to, jog „taip reikia“ arba veikiant tam tikriems stiliaus kanonams.
 
O ką man reiškia? Sunku pasakyti. Tikriausiai tai vienas iš būties gilinimo būdų.
 
Ar kūryba tau yra kelionė į patį save ar ji geba pakeisti patį kūrėją?
 
Och, nežinau, tikrai gali ir taip būti :) Manau, tai abipusė kelionė – tiek į save, tiek į aplinką. Juk be pastarosios ir savasties santykio vargu bau ar ilgai tempsi tokiame ambicingame reikale, kaip „kūryba“. Dėl kūrėjo keitimosi – linkčiau į pritarimo pusę, tik tai vyksta greičiau ne kažkokiu „mesianistiniu būdu“, o generuojant sau įvairias vidines situacijas.
 
Pažvelgus į dainų žodžius, man susidarė įspūdis, kad tai – galbūt pats nuoširdžiausias, asmeniškiausias tavo darbas: vien ką reiškia paskutinė daina „Esmi“, kitose dainose vartojami įvardžiai. Esi sakęs, kad „Vilkdujos“ misija daugiau nei akivaizdi, galbūt dainuodamas „tame nėra jokios paslapties ir tai – didžiausia paslaptis“ turi omenyje savo misiją?
 
Tikslingai to nebuvo siekiama, taip sugulė savaime. Nors praeituose leidiniuose asmeninių įvardžių taipogi nemažai, pastarąjame šie turbūt labiau krenta į akį. Toks faktas jokiu būdu nereiškia, kad ankstesnieji darbai yra kažkokie „mažiau nuoširdūs“. Su tais įvardžiais tenka elgtis atsargiai – labai slidi riba, kada jų kiekis tampa primygtiniu nurodymu savęspi.
 
Jokios specialios misijos nedeklaruoju, vien jau dėl to, kad riestanosis „aš žinau ir skelbiu!“ užveria platesnes galimybes pačiam sau. Ir šiaip, panašaus tipo laikysenos man atrodo juokingos.
 
„Tame nėra jokios paslapties – ir tai didžiausia paslaptis“ – juk tai nebūtinai apie save. Čia labiau paradokso, kaip paprasčiausio stebuklo, konstatavimas.
 
Kas gimsta pirma: melodija ar dainų žodžiai ir kas prie ko labiau turi prisitaikyti?
 
Įvairiai. Anksčiau dažniau būdavo, kai prie garsinės medžiagos pritaikydavau kažką jau esančio parašyta, dabar gi – greičiau atvirkščiai. Bet nėra jokio išskirtinio ar tipinio būdo. Kudė manai, kad toks techninis klausimas gali būti įdomus? :)
 
Religijotyros ir sekuliaraus gyvenimo demarkacine liniją žymi taip vadinami numinoziniai potyriai – iš kasdienybės kylantys religiniai vaizdiniai ir potyriai. „Vilkdujos“ pasaulį taip ir norisi įvardinti – „realybė kvadratu“. Kiek tau reiškia kasdienybės šventumas kaip žmogui ir kaip kūrėjui?
 
Mintyse vėl iškyla paradokso sąvoka – juk būtent kasdienybė yra stebuklo galimumo terpė. Neretai pakanka tik pakeisti josios konstruktą, paliekant ją pačią, ir viskas atsiskleidžia naujomis spalvomis. Paprasčiausiai - savaitgalį leidžiant kaime, esi atidesnis tenykštei (ne)įprastai buičiai, o grįžęs miestop, kurį laiką kiek pakitusiu žvilgsniu regi įprastą sau aplinką. Matai, ką man „reiškia kasdienybės šventumas“, negaliu atsakyti, kadangi negaliu to apibrėžti. Nebent būtų galima klausti, ką man reiškia stebuklo patyrimas, o čia atsakymas būtų akivaizdus. Galima kalbėti tik apie asmenines įžvalgas, padedančias iššaukti stebuklo, ar tai, kas vadinama šventumu, potyrius. Juk keliai į tai kuo įvairiausi. Ir atvirkščiai – „šventumui“ tampant nuolatiniu, jis pavirsta ta pačia banaliausia kasdienybe, netgi rutina. Vice versa – stebuklas įvyko- nebeliko stebuklo! :) Allmighty paradox! Pats įvykis, esamybės kitimas yra svarbiausia, kadangi sukelia nuostabą – betarpiškiausią, nepamatuotą nuostatomis sąntykį su pasauliu. Riba žymi ABI puses. Matyt dėl to aš viduje (sic!) jaučiu vos juntamą virptelėjimą, kelionėje kirsdamas valstybių sienas.
 
Kas yra toji „padangių erotika“ ir kaip šios poetinės vizijos generuojamos?
 
Padangių erotika ir yra padangių erotika. Jeigu detaliai galėčiau nupasakoti, kaip gimsta vieni ar kiti išsireiškimai, tai tikriausiai pačiam nebūtų įdomu. Manau, kad paaiškinti šio „principo“ įprastomis schemomis neįmanoma, tad tenka imtis alchemijos – iš esamų žodžių sudaryti junginius, kurie reikštų daugiau, negu jie patys.
 
O be to, negi raudonuojanti padangė gali asocijuotis su nekaltybe ?
 
„Vilkdujos“ muzika, manau, daugeliui asocijuojasi su chtoniškuoju pasauliu, kurio galioje priversti kates žydėti ar dangumi plaukti laivus. Nors esi prisipažinęs, kad pats nesupranti, kodėl žmonės tave klauso, ir pats mąsčiau, kuo dirvono neregėjusį vilnietį tokia muzika gali patraukti, bet galbūt šitokios pajautos jau įrašytos į mūsų genofondą?
 
O kaip „dirvono neregėjęs“ vilnietis, toks va, kaip aš, transliuoja tokią muziką? Tikriausiai yra kažkokia bendratis, medinė šerdis, kuri duoda apie save žinoti nepriklausomai nuo to, kur gyveni. Miesto atveju prisideda nostalgijos bei romantizavimo momentas, o realiai susidūrus su ta chtoniškąja realybe, sujungi ta nostalgiją su patyrimo egzotika. Kaip ir klausime apie kasdienybės šventumą – buities neįprastumas atveria josios gilesnius klodus.
 
Šiuolaikinė Lietuvos muzikos scena – gal yra kas džiugina ir kas nelabai? Ar mes ne per daug žvalgomės svetur, nuolat ieškome savų „Nirvanų“ ar „Guns N' Roses“ bei kopijuojame visokias britpop ar indie grupeles užuot pažvelgę į savo vidų?
 
Klausimas tikriausiai labiau orientuotas į nekonvencionalios muzikos sceną? Pastarojoje aš matau mažai kintantį asmenų, kurie, mano manymu, daro kokybišką bei įdomią muziką, ratą. Didžioji dalis - tai tie patys žmonės, kuriantys tokią muziką jau ganėtinai netrumpai. Karts nuo karto šis ratas pasipildo naujesniais asmenimis (prašau turėti omenyje, jog šis „ratas“ tėra mano vaizduotėje, neapibrėžtas jokiais stilistiniais bruožais – tai ne „elitizmas“). Džiugina tai, kad šie asmenys vis sugeba nustebinti tiek įžvalgomis, tiek kokybe. Rizikuoju būti apšauktas viduramžišku, tačiau man tokie žmonės atrodo natūraliai turį daugiau gebėjimų/sensorikos, negu daugelis self-proclaimed internetinių muzikantų. Čia priėjome momentą, kuris mane iš tikro užknisa – kada veikėjas, sukėlęs į internetą krūvelę mp3, laiko save „išleidusiu kelis albumus“ ir aprašinėja savo „unikalumą“ ilgiausiomis pastraipomis. Be jokios abejonės, netaikau tai visiems, talpinantiems savo muziką tinkle – šioje terpėje irgi yra malonių atradimų. Pagaliau, gal tai atsiremia į finansines galimybes. Tačiau mane stebina nenoras net pabandyti išleisti kažką fiziniu pavidalu. Suprantu, tame žymiai daugiau knisliavos, negu įmesti jpeg‘ą ir garsinę kreivę, tačiau laikyti rankose daiktą, praėjusi įvairius iniciacinius į tikrovę virsmus, man yra žymiai maloniau beigi tikriau. Kitaip tariant – reikia pasistengti dėl savo muzikos.
 
Nirvana bei GnR pavadinai nurodo roko/alternative scenų link. Pastarosiomis mažai tesidomiu, todėl nieko konkretaus negaliu pasakyti. Vienur-kitur žybteli kažkas įdomesnio, kas sudirgina ausį, tačiau tas bendras roko pozų „herojiškumas“ manęs visiškai netraukia.
 
Festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ pasirodysi kitu savo projektu „Oorchach“. Galbūt planuoji atgaivinti kitus muzikinius projektus, o gal bręsta nauji?
 
Tegaliu patvirtinti šį faktą :) O kitų projektų atgaivinti tikrai nesiruošiu, juolab kad šiedu dabartiniai (Oorchach ir Vilkduja) yra daugelio jų galutinis produktas. Naujų taipogi nėra planuose - man užtenka ir pastarųjų dviejų. Aišku, kuom velniai nejuokauja...
 
Paskutinis klausimas – ar albumo viršelį puošianti katė turi vardą? Apskritai, kuo tave taip žavi šie gyvūnai, ar tai – savotiški mediumai tarp šio ir kito pasaulio?
 
Visų pirma turiu patikslinti, jog tai nėra „visiškai katė“ – tai yra stirna katės galva. Aišku, regint tik šio gyvūno keterą ir pusę snukio, to suprasti bemaž neįmanoma. Kažkuriuo metu lipdžiau ekrane tarpusavyje nesusijusių gyvūnų koliažus (pvz., kad ir varlės + meškos). Mane domina tas atskirų formų susiliejimas, sukuriantis kažką naujo. Todėl ir patinka įvairūs bestiariumai, fantastinės būtybės, įspraudžiančios pleištą į įprasto pasaulio plyšius. Juk ir pirmame klausime minėta moteris-pelėda tinka šiai temai. Štai, ir paskutinis klausimas gražiai susisieja su pradžia – kuo gi ne savo uodegą ryjantis Uroboras! O dėl kačių mediuminių gebėjimų – kiekvienas gali jų pasiklausti pats.
Alle op!
 

interviu, lietuviska muzika, viduje, vilkduja

Naujausi komentarai
Aleksandrui
2012-08-02, 00:38
Kreipkis. Į daktarus. Gal dar padės. Sėkmės.
Aleksandras
2012-08-01, 18:52
Ne tau kalbėti apie tai, kas apgailėtina, o kas ne. Mono arba stereo dar labai švelnų apibrėžimą čia pateikė. Jei būtum bent perpus toks protingas, kokiu save laikai, suprastum, kad turiu priėjimą prie savo straipsnių ir galiu matyti komentatorių ip, nesunku paguglinus atrasti, kad jis buvo paviešintas puslapyje, kuriame darkeisi ir pilei purvus ant kitų autorių iki kurių tau kaip iki mėnulio, spėk, ar skaičiai atitinka? Trečio komentaro ip skiriasi 3 paskutiniai skaičiai (http://answers.yahoo.com/question/index?qid=20081005155554AAPvJjR) - valio, pakako proto įsijungti kitą kompiuterį ar nueiti pas kaimyną (bet kokiu atveju galima patikėti kai kam išsiaiškinti). Visas šis beveik metus trunkantis persekiojimas jau įsiėdė iki gyvo kaulo, bet kada galiu surinkti visų tavo komentarų ip bei tavo laiškų printscreenus (vieną dieną apipila purvais, kitą - draugus lenda; apskritai man jau pradeda kilti tam tikrų klausimų dėl tamstos polinkių) ir kai kur kreiptis. Tai gal taip ir žinok.
oho
2012-07-31, 21:39
kažkoks agresyvus komentuotojas pasitaikė. turbūt pats straipsnio autorėlis... apgailėtina, ir tiek.
oi
2012-07-31, 15:58
tik nereikia eilinį kartą meluoti ir išsisukinėti, visi tavo komentarai, kaip ir kita rašliava, vienodi.
3d
2012-07-31, 15:33
mono arba stereo, apie ką tu? tai kad durnas straipsnis. įdomi muzika, bet nevykusiai aprašyta.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai