Karolis Vyšniauskas
Nuotr. Facebook
Jaunosios kartos kino režisierius Romas Zabarauskas naujienų turi ne kasmet, ne kas mėnesį, o maždaug du kartus per dieną. Pernai jo „Porno melodramą“ – pirmąjį Lietuvos kino istorijoje filmą gėjų tema – rezonansu visuomenėje aplenkė tik „Tadas Blinda“. Šiemet Romas pradėjo dirbti prie korupciją demaskuojančio, pirmojo savo ilgametražio filmo „Streikas“ (orig. „We Will Riot“), o laisvu laiku kelia nepatogius klausimus „Facebooke“ ar užsiima socialinėm iniciatyvom, kurių naujausia – užlipdyti „LGBT Friendly“ („Draugiška lesbietėms, gėjams, biseksualams ir transseksualams“) lipdukus ant idėją palaikančių Vilniaus vietų durų.
Niujorke gyvenantis juodaodis DJ’ėjus sužino, kad turi močiutę Lietuvoje, apie kurią jo turtingi tėveliai jam niekada nebuvo užsiminę. Vaikinas supyksta, skrenda ieškoti močiutės į nepažįstamą Lietuvą, čia susipažįsta su vietiniais muzikantais, suranda meilę ir miesto merą, turintį jam korupcija kvepiantį pasiūlymą. Toks yra analogų Lietuvos kine neturintis „Streiko“ scenarijus.
Filmo dalis Niujorke jau yra nufilmuota. Dabar R. Zabarauskas grįžo į Vilnių, kur planuoja nufilmuoti likusias scenas ir parašyti baigiamąjį darbą Paryžiaus Vincennes-Saint-Denis universitetui, kuriame studijavo kino meną.
Romai, kaip sekas kurti „Streiką“? Kas jau yra padaryta?
Prieš keletą mėnesių per „Kickstarter“ sistemą surinkome 10,000 dolerių filmo pradžiai. Iš viso pinigus filmui skyrė 240 žmonių, tarp kurių nemaža dalis buvo ir iš Lietuvos, kas maloniai nustebino.
Už šią sumą nufilmavome pirmąją filmo dalį Niujorke. Su montuotoja Gintare Sokelyte ką tik baigėme montuoti, iš viso turime apie 10 minučių medžiagos. Jau panaudojome tris lietuviškos elektroninės muzikos kūrinius, kuriuos atrinko muzikos režisierius Mark Splinter. Dar padarysime spalvų korekciją, garso postprodukciją ir su šia medžiaga ieškosime tolesnių lėšų – darysime išankstinius pardavimus platintojamas Europoje ir kartu ieškosime rėmėjų Lietuvoje.
Kada galime tikėtis premjeros?
Norėčiau suspėti į Berlyno kino festivalį. Jis įvyks vasario mėnesį.
Kaip sekėsi filmuoti Niujorke?
Niujorke yra labai daug profesionalų, kurie pasiryžę geranoriškai padėti neatlygintinai ar už nedidelį atlyginimą. Suradau prodiuserį Jason Ryan Yamas, kuris padėjo viską suorganizuoti ir kuris padės su filmu ir toliau, dėl to labai džiaugiuosi.
Filmavimo darbai praėjo gerai, nes žmonės buvo gerai nusiteikę, profesionalūs. Su jais dirbti buvo linksma. Įdomu tai, kad vieną sceną filmavome „Santos Party House“ – klube, kuriame buvo filmuota filmo „Black Swan“ scena su Natalie Portan ir Mila Kunis. Taip pat filmavome lofte 538 Johnson adresu, kur iš tikrųjų vyksta įdomūs alternatyvūs vakarėliai. Pats lankiausi prieš tai ir labai norėjau ten filmuoti. Žodžiu, bus tokių autentiškų Niujorko lokacijų, vaizdų.
Apskritai viskas smagu, tikrai smagu. Atvažiuoti iš Europos ir padaryti kažką. Mano operatorius Ville Piippo, filmavęs „Porno melodramą“, atskrido iš Paryžiaus, nors jis yra suomis. Europiečiai paaiškino amerikiečiams, kaip viską daryti (juokiasi).
Romas Zabarauskas ir jo kolega, suomis operatorius Ville Piippo
Filme vaidins ir dvi žinomos Lietuvos dainininkės Erica Jennings ir Justė Arlauskaitė-Jazzu. Kaip pavyko jas prikalbinti ir kokie bus jų vaidmenys?
Jų rolės labai nedidelės, „cameo“ – čia labiau svarbus jų kaip žvaigždžių palaikymas. Jazzu vaidins mero sekretorę, o Ericos rolės dar neatskleisiu. Prikalbinti pavyko nesunkiai. Žinai, Lietuvoje dažnai visi yra pažįstami. Jazzu nuo senų laikų buvo mano brolio draugė. Kai dar buvo tik Justė Arlauskaitė, ji buvo pasirodžiusi dar ankstesniame, mėgėjiškame mano filme „Julija ir Marius“.
Erica Jennings pati man parašė „Facebooke“, kad norėtų palaikyti. Labai apsidžiaugiau ir iškart pasiūliau jai rolę, tuo labiau, kad ji šiuo metu studijuoja vaidybą.
Tiek „Porno melodrama“, tiek „Streikas“ yra maištingi, provokuojantys, analizuojantys visuomenei nepatogias temas: homofobiją, korupciją, maištą. Kodėl imiesi tokio kino?
Kaip kūrėjas, menininkas – čia gali parašyti „juokiasi“ (Romas juokiasi balsu) – aš reaguoju į tai, kas vyksta aplink mane. Bet kokiame mene įdomiausios sudėtingos temos, tragiškos istorijos. Dėl to aš ir ieškau geros, rimtos medžiagos filmams ir bandau spręsti sudėtingus klausimus. Pavyzdžiui vienas pagrindinių „Streiko“ klausimų – kaip mes galime maištauti prieš sistemą, kurios dalimi patys esame. Tu dalyvauji proteste, bet žmones į jį kvieti naudodamasis „Facebooku“, kuris pardavinėja tavo asmeninę informaciją korporacijoms, renki kvietimo tekstą kompiuteriu, kurį pagamino išnaudojami Kinijos vaikai. Mes kiekviename žingsnyje susiduriame su panašiais dalykais, dėl to kyla klausimas, kaip mes galime nuoširdžiai protestuoti. Tai sudėtingas klausimas, kurį bandysiu nagrinėti nevienareikšmiškai.
Apskritai man, kaip žmogui, kaip piliečiui, svarbu bandyti pakeisti visuomenę, pagerinti ją. Tikiu, kad kinas, apskritai kultūra gali nešti socialinę žinią ir prisidėti prie socialinių pokyčių.
Pernai pristatyto R.Zabarausko filmo „Porno melodrama“ traileris
Kokių socialinių pokyčių sieki? Esi išsikėlęs sau tikslą?
Kai pasižiūri aplinkui, tiek Lietuvos, tiek Vakarų pasaulyje yra labai daug neteisybės. Bet nėra ir lengvų atsakymų, kaip ir kuo ją pakeisti. Manau, kad pokyčių bus, mes neišeisim iš krizės taip paprastai. Manau, kad Europa nugrims į dar gilesnę krizę ir kažkaip reikės keistis. Todėl reikia galvoti apie alternatyvas.
Aš pats reaguoju į konkrečius sistemos dalykus – korupciją, homofobiją, nacionalizmą. Nežinau kas yra ideali visuomenė, bet tiesiog žiūriu, kas yra neidealu šioje visuomenėje ir bandau protestuoti prieš tai. Bet bendros pasaulio vizijos kol kas neturiu. Būtų gerai ją turėti, bet tai labai sunku, nes XX a. yra žlugusių vizijų amžius, atnešęs nacistines ir komunistines tragedijas.
Galima kalbėti apie tiesioginės demokratijos idėją, kuria remiasi „Occupy“ protestuotojai, tarp jų ir „Užimk Vilnių“ grupė. Jie tiki, kad žmonės patys gali nuspręsti, ką daryti. Gal tai yra viena iš vizijų. Kita vizija galėtų būti žemdirbystė. Sistemą gali apeiti tada, kai viską darai pats. Pats augini daržoves, gyvūnus ir t.t. Pats sau pasigamini ko reikia. Aš to norėčiau.
Dalis žmonių mano, kad visa tavo socialinė veikla yra viso labo viena didelė viešųjų ryšių kampanija, siekiant pareklamuoti save kaip režisierių. Ką jiems atsakytum?
Man buvo labai juokinga: vienas režisierius „Facebook“ komentaruose parašė: „Nežinočiau, kad Romas piarščikas, tai nustebčiau“. Bet jis pats dirba reklamoje, o aš nedirbu! Aš jam tai ir parašiau atsakyme. Jis atsakė: „Aš dirbu reklamoje, o tu esi reklama“ (juokiasi).
Apie visa tai galiu pasakyti tiek: jeigu mes nesikalbėsime, tai mes ir nesusikalbėsime. Aš esu už tai, kad mes kalbėtumėmės. Visi su visais. Kaip ir sakiau, alternatyva būtų žemdirbystė. Bet tarp mano kritikų aš nematau žemdirbių. Už tai aš į juos rimtai nežiūriu. Jeigu mane kritikuotų žmonės, kurie darytų kiną, nepriklausomai nuo visos sistemos, tada taip, bet to Lietuvoje praktiškai nėra. Todėl priimsiu kritiką tik iš žemdirbių (juokiasi).
Studijavai Paryžiuje ir Niujorke. Kas toliau?
Taip, du metus studijavau kiną Paryžiuje, vėliau per mainų programą išvykau į Niujorką. Dabar reikia tik parašyti bakalauro darbą, bet pačias studijas praktiškai jau baigiau. Dėl to dabar grįžau į Lietuvą, nors tuo niekas ir netiki. Reikia pabaigti „Streiką“, o mintyse turiu dar dviejų ilgametražių filmų idėjas. Nematau nieko blogo likti Lietuvoje ir eksportuoti kūrybą į užsienį. Šiais laikais tai tik privalumas. Faktas, jog esi iš Lietuvos užsienyje atrodo įdomus ir egzotiškas.
Ir apskritai, iš tikrųjų žmonės Lietuvoje nesuvokia, kaip čia faina, Čia visko daug vyksta.
Bet juk tu dažnai kritikuoji būtent Lietuvos visuomenę.
Taip, bet aš manau, kad Lietuvoje galima daug ką pakeisti. Tai yra maža šalis, čia progresą lengviau pasiekti negu sakykime Amerikoje. Visos Amerikos taip lengvai nepakeisi.
Autografų dalybos po „Porno melodramos“ pristatymo pernai „Barlinalės“ kino festivalyje (nuotr. Veronikos Doroschevos)
Kai kalbama apie tave ir tavo filmus, nuolat pabrėžiama tavo lytinė orientacija. Ir pats nevengi to stimuliuoti, pvz. prieš „Porno melodramos“ pristatymą kino salėje susirinkusiems viešai atskleidei, kad esi homoseksualus ir paraginai tai padaryti ir kitus filmo žiūrovus. Kaip pats reaguoji į tai, kad žmonės pirma mąsto ne apie tavo kūrybą, o apie lytinę orientaciją? Ar nebijai, kad Lietuvoje dėl to prarandi dalį žiūrovų?
Turėjau tokią baimę, bet dėl to tik dar labiau džiaugiausi, kad „Streikas“ Lietuvoje sulaukė didelio palaikymo renkant pinigus filmavimui Niujorke. Manau, kad Lietuvos jaunimas tikrai yra tolerantiškas ir jie neturi jokių bėdų su tuo.
O dėl to, kad apie mane kalba, kaip apie režisierių gėjų – tai gerai. Koks skirtumas. Reikia, kad būtų pavyzdžių, kad žmonės žinotų, jog gėjų Lietuvoje yra. Nes kai tu esi jaunas gėjus, ir nematai jokių kitų gėjų aplink, tada pradedi galvoti, kad esi nenormalus. Jei kažkam tai gali padėti, tai, kad apie mane kalbama kaip apie režisierių gėjų – tuomet tegul kalba. O kas blogai? Lietuvoje yra per mažai neslepiančių savo homoseksualumo žmonių.
Be to, ne visur apie tai ir kalbama. Manau, kad „Streiką“ daug kas priėmė kaip filmą apie Vilnių, apie šio miesto muzikinę kultūrą ir susitapatino būtent per tai. Tas faktas, kad aš gėjus buvo mažai svarbus.