„Low Roar“ apie Lietuvą: „Džiaugiuosi, kad esu iš čia“ (interviu)

Karolis Vyšniauskas
Nuotraukoje - „Low Roar“ pasirodymas „Loftas Fest'12“

Kalifornijoje gimęs ir užaugęs, bet neseniai kardinaliai savo gyvenimą pakeitęs ir į Islandiją persikraustęs dainininkas Ryanas Karazija pamažu prisijaukina Lietuvą – šalį, kurioje gyveno jo senelis. Sėkmingai pasirodęs festivalyje „Loftas Fest“, scenoje pseudonimu „Low Roar“ prisistatantis muzikantas ruošiasi antrajam vizitui į senelių gimtinę – rugjūčio viduryje Ryanas koncertuos „Karklės“ festivalyje.

Birželio pabaigoje pirmą kartą į Lietuvą atskridęs muzikantas savaitę praleido Vilniuje: susitiko su čia gyvenančiais lig tol niekada nematytais giminaičiais, o be pagrindinio koncerto „Loftas Fest“ scenoje dar surengė slaptą pasirodymą miesto senamiestyje bei nusifilmavo „Vilnius Temperature“ komandai vienoje Vilniaus požeminių pėsčiųjų perėjų:
 
 
Koncertuose „Low Roar“ pristatė pernai išleistą debiutinį albumą, kupiną lėtų, jautrių, post-rock stiliaus dainų:
 
„Niekas šiame festivalyje negrojo tokios muzikos. Aš žmonėms arba labai patikau, arba labai nepatikau“, - po koncerto „Loftas Fest“ „Laikui“ prisipažino Ryanas.
 
Belaukdami antrojo „Low Roar“ vizito Lietuvoje, publikuojame birželio pabaigoje imtą interviu su šiuo muzikantu. Kalbėtasi iš karto po Ryano koncerto „Loftas Fest“.
 
Ryanai, gali jaustis ramiai, manau, kad žmonėms patikai. Ačiū už koncertą. Lietuvoje praleidai visą savaitę. Koks įspūdis?
 
Puikus. Visi yra labai mieli mano atžvilgiu. Pastaruoju metu būnu labai įvairiose vietose, bet čia... Man čia tikrai labai patinka. Liūdna, kad jau rytoj turiu jus palikti.
 
Gera girdėti. Neseniai kalbėjausi su britų grupe „Dirty Goods“, jie irgi sakė, kad žmonės Lietuvoje juos priima labai draugiškai. Netgi keista, nes įprasta manyti, kad lietuviai yra įtarūs nepažįstamųjų atžvilgiu.
 
Taip, panašias mintis buvau girdėjęs ir aš. Dėl to nerimavau, kad žmonės žiūrės į mane ir galvos: wtf? Kas šis vaikinas? Ko jis iš mūsų nori? Jei taip, tuomet būtų ypatingai liūdna, nes čia yra vieta, kur gyveno mano protėviai. Jaučiuosi jos dalimi. Smagu, kad, atrodo, taip neatsitiko.
 
Žmonės Lietuvoje, kalbėdami apie tave, nuolat mini tavo lietuviškas šaknis. Bet ar išties taip svarbu, iš kur muzikantas yra kilęs? Ar gi ne svarbiau pati muzika?
 
Muzikanto kilmė tikrai nėra tokia svarbi, bet žmonės linkę į ją atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, daug kas nori mano muziką susieti su Islandija, sakyti, kad ji skamba „islandiškai“. Taip, aš persikrausčiau į Islandiją, taip man ten tikrai patinka, ten radau nuostabiausius draugus pasaulyje, ten įrašiau albumą. Bet juk aš esu iš Kalifornijos.
 
Mano muzikos skambesys susijęs su mano nuotaika. Jausdamasis taip, kaip jaučiausi kurdamas šį albumą, jį tokį būčiau sukūręs bet kurioje pasaulio vietoje.
 
Apie mano lietuviškas šaknis dažniausiai kalbama mano vardo viešinimo tikslais. Bet aš netgi nežinau, ar tai yra gera viešinimo strategija. Kaip ir sakiau, žmonės gali žiūrėti ir galvoti: kas šis vaikinas? Kodėl jis nori būti vienu iš mūsų?
 
Bet nereikia suprasti neteisingai: aš labai vertinu su Lietuva susijusią savo praeitį. Man tik baugu, kad žmonės negalvotų, kad noriu tuo pasinaudoti, kad čia prasimuščiau. Aš tuo nesinaudoju, tiesiog džiaugiuosi, kad dabar esu čia, ir kad esu iš čia.
 
Muzikanto karjerą pradėjai JAV, dabar tęsi Europoje. Ar muzika skirtinguose žemynuose labai skiriasi?
 
Nemanau. Esu grojęs skirtingose Europos vietose ir nemačiau ten didelių skirtumų, lyginant su Valstijomis. Galiu pasakyti, kad vienose vietose muzika vertinama labiau nei kitose, bet galbūt tai susiję su tuo, ar esi vietinis muzikantas. Jei esi vietinis, žmonės gali nesidomėti tavo koncertu, nes galvos „tiek to, nueisiu jo paklausyti kitą savaitę“. O kuomet atvažiuoji į naują vietą ir ten koncertuoji tik vieną kartą, žmonės nori tavęs paklausyti, nes žino, kad rytoj to padaryti nebegalės.
 
Tavo muzika labai jautri, jausminga, pagal Lietuvos standartus - „nevyriška“. Kodėl ji tokia? Ir ar nesunku perteikti įrašuose esančias emocijas koncertuojant gyvai?
 
Aš visada norėjau kurti tokią muziką, kokią kuriu dabar. Apie tai mąsčiau dar kai grojau ankstesnėje grupėje JAV, su kuria mes buvome įstrigę savo įprastuose muzikos kūrimo būduose. Norėjau išsivaduoti ir tada nusprendžiau persikraustyti į Islandiją.
 
Kalbant apie koncertus - kai groju, aš tiesiog negalvoju, ar manęs klauso du žmonės, ar šimtas, ar tūkstantis. Aš tiesiog užsimerkiu ir groju jausdamasis taip pat, tarsi gročiau vienas sau savo miegamajame.
 
Tai, kad atsiradai Lietuvos muzikiniame pasaulyje atrodo kaip malonus netikėtumas. Juk galėjai ir toliau groti Islandijoje, o mes galbūt niekada nebūtume sužinoję, kad „Low Roar“ apskritai egzistuoja. Kaip nutiko, kad visgi užmezgei kontaktą su Lietuva?
 
Iš pradžių susipažinau su Ramūnu (Ramūnu Zilniu, „Lietuvos ryto“ žurnalistu – K.V.), žurnalistu iš Lietuvos, viešėjusiu Islandijoje. Tą vakarą grojome mažytį koncertą, gal dešimčiai žmonių. Aš net nenorėjau koncertuoti, nes žmonės sėdėjo prie staliukų, man tai atrodė kvaila. Bet nutiko būtent taip, kad tarp tų žmonių buvo ir Ramūnas. Jis pamatė mano pavardę ir – holly shit, ji juk lietuviška! Po koncerto jis užkalbino mane ir nuo tada palaikome ryšį. Tai tiesiog sėkmė, atsitiktinumas. Bet aš esu labai laimingas, kad nutiko būtent taip.
 
Rytoj jau išskrendi atgal į Islandiją. Ar dar sulauksime tavęs sugrįžtant?
 
Manau, kad taip. Aš labai to norėčiau.
 
 
Dabar jau žinome, kad Ryano norui lemta išsipildyti: kaip minėta, muzikantas koncertuos „Karklės“ festivalyje.

Daugiau „Low Roar“ kūrinių galima išgirsti čia.
Muzikanto profilis „Facebook“.

islandija, LoftFest, Low Roar, ryanas karazija

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai