Laikas.lt
Reda Krušinskaitė
Tadas Vidmantas pasakojo, kaip kartą važiuodamas Londono metro jis akies krašteliu pastebėjo dvi kurčnebyles merginas, kalbančias tarpusavyje gestų kalba. Jaunas filmų kūrėjas staiga į jas atsisuko, o sutrikusios merginos akimirksniu nuleido rankas. Matyt, jos šnekėjo apie Tadą Vidmantą ir staiga nutilo, kad vyras jų neišgirstų. Kaip ten buvo, mes nežinome, tačiau jam tai pasirodė juokinga.
Man Tadas Vidmantas visada atrodė, kaip labai pozityvus ir protingas žmogus, kuris gali subtiliai pasijuokti iš daugelio dalykų. Pasikalbėjome su juo ir apie tai, ir apie kūrybą, dar apie pinigus. Ir apie internetą kalbėjome – dabar juokinga, kad pašnekesys apie „Facebook‘ą“ atsirado popieriuje.
Tadai, esi juokingas žmogus?
Ar aš esu juokingas, reiktų klausti draugų ir artimų žmonių. Man pačiam atrodo, kad esu. Šiaip nieko nėra smagiau, nei žmones prajuokinti, suteikti gerų emocijų. Nemažai gyvenime patirtų smagių situacijų ar ekspromtu sugalvotų juokelių perkeliu ir į savo kūrybą.
Man atrodo, kad tu labai pozityvus ir laimingas žmogus. Tai tiesa?
Tikrai esu laimingas. Bet pozityvus – ne visada. tai priklauso nuo to, ar esu gerai išsimiegojęs, pavalgęs, pailsėjęs. Nieko čia ypatingo, visiems taip yra. Pastebėjau, kad šypsena darosi tarsi nebemadinga „šį sezoną“. Lyg kažkoks silpnumo ženklas… Kvailystė. Juokas, kaip ir maistas, oras, miegas, seksas, yra būtini dalykai žmogui. Tie, kurie bando nesišypsoti, kad atrodytų svarbesni (ar dėl kokių nors kitų priežasčių), patys yra juokingi. Ir apgailėtini.
Kodėl pozityvesnis Aleksandras dingo, o cinikas Robertas yra gyvas ir kandus kaip visada? Papasakok apie savo tinklaraščius.
Man pačiam liūdnoka dėl Aleksandro. Vienam Aleksandro tinklaraščio įrašui tekdavo skirti gerokai daugiau laiko nei Roberto. To laiko turiu vis mažiau… Nenoriu rašyti pasakojimų apie Aleksandrą vien tik dėl to, kad jie būtų. Noriu, kad jie būtų puikūs. O būtent tam ir reikia daug laiko. Jei Aleksandras taip ir nesugrįš, tai bent liks visų atmintyje kaip įdomus, smagus, optimistiškas personažas, kuris nespėjo nusibosti, kurio nuotykių norėjosi dar ir dar. Žodžiu, paliksiu skaitytojus „neprivalgiusius“.
Roberto tinklaraščio įrašai pavyksta natūraliau, greičiau. Tiesiog pasakau, kas tuo metu būna susikaupę, ir tiek. Terapija ir man pačiam – lengviau pasidaro ką nors parašius. Visai kaip delfio komentatoriui (tik mano rašliavą bent kažkas skaito (šypsosi).
.jpg)
Asmeninio archyvo nuotr.
Ar dabar nebaisu bus eiti į maitinimosi vietas, kuriose sukiojasi Andrius Užkalnis (aliuzija į ciniko Roberto tinklaraščio įrašą apie baisųjį trolį Užkalnį, kuris hipsterius valgė. Valgis taip pat aliuzija – į puikų Andriaus Užkalnio interneto puslapį apie maistą, į „Laukines žąsis“ – ilgiausia aut. pastaba, kurią teko parašyti)?
Lankytis ten, kur lankosi Užkalnis, tikrai nebijau, nes jam labai patiko mano sukurta legenda apie jį. Toks mano tikslas ir buvo – kad įrašas patiktų Užkalnio heiteriams, jo gerbėjams ir jam pačiam. Skamba neįtikėtinai, bet kažkaip pavyko.
Žinau, kad dažnai būni Londone. Tapai tikru lietuviu ir išvažiavai užsidirbti automobiliui su vairu ne toje pusėje?
Londone ir toliau darau tai, ką dariau čia, – rašau, režisuoju, prodiusuoju. Ten atsivėrė platesni keliai į kiną. Susipažinau su puikiais aktoriais (o anglų kalba pasaulyje populiaresnė už mūsiškę). Londone jau spėjau laimėti vieną trumpų filmų konkursą ir pakliūti į finalą kitame. Dabar su filmu „Ticking Boxes“ dalyvauju keliuose filmų festivaliuose. Jau turiu parašęs ir ruošiuosi filmuoti trečią trumpametražį. Dar Londone vaikštau į trumpus kursus, seminarus. Gana neretai skaityti paskaitų atvažiuoja režisieriai ir scenaristai iš Holivudo. Jų paskaitų stengiuosi nepraleisti.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ar esi prisidegęs cigaretę svaro banknotu? Klausiu, nes teko girdėti gandų, jog tavo finansinė padėtis daugiau nei fantastiška. Ką atsakytum pavyduoliams, kurie skaičiuoja svetimus pinigus?
Ne, nes nerūkau (šypsosi). O į pavyduolių nuomonę man yra visiškai nusispjauti. Tokiems žmonėms visada noriu pasakyti vieną citatą (tik nepamenu, kieno ji): „Dideli žmonės kalba apie idėjas. Vidutiniai – apie daiktus. Maži – apie kitus žmones.“ Skaičiuoti svetimus pinigus ir gyventi svetimus gyvenimus yra pats beprasmiškiausias laiko švaistymas. Laiko, kurį būtų galima skirti uždirbti savo pinigams ir gyventi savo gyvenimą.
Kalbant rimtai, ar nuolatinis kūrybinis darbas ir kelionės tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės vargina? Tavo veikla dabar – darbas ar pramoga?
Kai tos veiklos labai daug (kaip šiuo momentu), tai, žinoma, šiek tiek vargina. Bet ką nors veikti man yra tūkstantį kartų geriau, nei neveikti nieko. Man mano darbas yra malonumas. Taip visada buvo ir tikiuosi, kad dar ilgai bus.
Esi sukūręs ir rimtesnių darbų, tačiau žmonės tave sieja su humoru. Ar jie teisūs? Ar nebaisu, kad prilipo etiketė visam gyvenimui ir žmonės tavo kūryboje visada ieškos, iš ko pasijuokti?
Nebaisu. Aš augu, keičiuosi, taip pat auga, keičiasi ir mano žiūrovas. Ko žmonės norės, tą jie ras. Net ir mano filmas „Ticking Boxes“ kai kam labai juokingas atrodė. Mano tikslas toks nebuvo, bet negaliu uždrausti žmonėms savo nuomonę susidaryti. Tiesą sakant, kuo jos skirtingesnės, tuo geriau. Ir toliau kursiu tai, ką noriu kurti, o žiūrovas jau pats tegul atsirenka, iš ko juoktis, iš ko ne. Niekam nesu nieko įsipareigojęs.
Fotografas Vytautas Dranginis
Tavo trumpametražiame filme „Ticking Boxes“ vyras ištrina savo „Facebook‘o“ anketą prieš nusižudydamas. Tu irgi taip darytum? Ką manai apie „Facebook‘ą“?
Jei pasimaišytų protas ir sugalvočiau nusižudyti, tikrai ištrinčiau. Mėgstu tvarką. „Facebook‘as“ yra narkotikas. Anksčiau buvau priklausomas nuo jo, bet dabar naudoju tik tiek, kiek tikrai reikia, – pranešti, paklausti, pasisakyti, kas ant liežuvio galo. Nemirkstu ten, nežiūriu svetimų nuotraukų, nesu labai aktyvus komentuotojas ar laikintojas. Manau, kad kaip ir visos interneto bangos, „Facebook‘o“ banga gana greitai nuslūgs. Atsiras kas nors naujo, įdomesnio.
O ką manai apie internetą? Sutinki, kad internetas tau padėjo tapti matomam?
Tikrai taip. Nežinau, ką dabar veikčiau, jei nebūtų „YouTube“ atsiradusi… Internetas atvėrė kelius. Kiekvienam, mokančiam juo naudotis, suteikė kalnus galimybių. Gudrūs tas galimybes išnaudoja, negudrūs tik daug komentuoja.
Skaičiau komentarą, jog tau ir Sauliui Poškai metas išeiti kūrybinių atostogų, nes nebejuokinga. Kaip pasiteisinsi?
Teisintis dėl kam nors nebejuokingų Poškos siužetų turėčiau tiek pat, kiek teisintis dėl globalinio atšilimo. Sauliui Poškai gal jau ir reiktų atostogų, kas čia žino… Bet aš su juo susijęs tik tiek, kiek įgarsinu tuos klausimus. Seniai jam scenarijų neberašau, juos rašo „Dviračio žinių“ kūrybinė grupė.
Pažaiskime darbo pokalbį. Kaip įsivaizduoji save po dešimties metų? Ką dirbsi, kuo ir kur gyvensi? O gal tapsi supertėčiu ir stumdysi vežimėlį?
Po dešimties metų jau būsiu sukūręs bent kelis pilnametražius filmus. Taip pat ir toliau režisuosiu reklamas, muzikinius klipus. Turėsiu savo verslą. Kurioje pasaulio vietoje gyvensiu, dar nežinau. Kaip su tais vaikais bus, irgi nežinau.
Šis straipsnis publikuotas birželio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema JUOKAS, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba čia. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
Čekuolis apie šių dienų senmergystės ir senbernystės realijas
Žinomų žmonių anekdotai
Aktorius Kirilas Glušajevas: „Visiškai timta – tai, iš ko mes juokiamės“
Dantų pasta baltai šypsenai
Humoras Europos kine
Studija DADADA pildo „gyvenimo aprašymas“
Vilniaus gatvių praeivių šypsenos
Plaukuotas moters kūnas – šios vasaros tendencija?
Stovyklos „Nebūk višta“ jėgos aitvarų instruktorė Aistė
Astrologinės geros birželio nuotaikos prognozės
Tomas Misevičius – durų akutę uždengti mėgstantis dailininkas
Sužinok daugiau apie jogo rūšis