„Kitas Kampas“ jau pasiruošęs gastrolėms Airijoje (Interviu)

Laikas.lt

Žiūrovų pamėgtas improvizacijos teatras „Kitas Kampas“ birželio 1-ąją išvyksta į pirmąsias savo gastroles Airijoje. Taigi visi Airijos lietuviai yra kviečiami paašaroti juoko ašaromis kartu.

Vaikinai jau pasiruošę ir kone nakvoja oro uoste, nors iki turo liko dar daugiau nei dvi savaitės. Ta proga, kad jie naktimis nebemiega laukdami kelionės į Airiją, apie improvizaciją, Airiją ir lietuvių humorą kalbamės su keturiais „Kito Kampo“ aktoriais: Audriumi Bružu, Kirilu Glušajevu, Martynu Nedzinsku ir Baliu Latėnu.

Ar kas nors iš jūsų jau lankėtės Airijoje?

Martynas: Taip, mes su Kirilu ten buvome 2006 m. Visas mūsų režisierių aktorių kursas važiavo į gastroles Airijoje su spektakliu „Coliukė“.

Kokia istoriją parsivežėte iš tos kelionės?

Martynas: Vieną dieną sėdėjome viename Dublino hostelyje ir keli kursiokai sugalvojo pavaikščioti ant stogų. Pavaikščiojo, grįžo, nuėjo praustis. Tada staiga į mūsų hostelio kambarį įsiveržė antiteroristinis greito reagavimo būrys su automatais ir pradėjo mus kratyti. Mūsų dėstytojas tesugebėjo pasakyti „Are you joking guys?“ (juokiasi). Žodžiu, romantiškas pasivaikščiojimas stogais baigėsi tuo, kad mus palaikė teroristais.

Audrius: Aš tai Airijoje buvau pažvejoti (juokiasi).

Baly, tu nebuvai Airijoje. Kokią ją įsivaizduoji?

Balys: Aišku, mano vaizduotę veikia stereotipai: „Guinesso“ alus, žalumos susimaišusios su dobilais, avys, maži elfai, bėgioja Šv. Patrikas, o kaip yra iš tikrųjų pamatysiu mėnesio pabaigoje.

Audriau, kas bus mėnesio pabaigoje?

Audrius: Taigi „Kitas Kampas“ pirmą kartą išvažiuoja į gastroles užsienyje. Birželio 1-3 dienomis pasirodysime Airijoje.

Spėju, jums nesunku bus keliauti su „Kitu Kampu“ – juk neturite jokių gremėzdiškų dekoracijų, kostiumų.

Kirilas: Taip, bet negalvokite, kad tai yra labai lengva.

Audrius: Kartais pagalvoju, ar tai toks paprastas žanras – improvizacijos – kad nereikia nieko. Tačiau išties tam reikia labai daug.

Balys: Juk visada lengviau pasislėpti už dekoracijų, prisidengti kostiumais ir grimu, o išeiti į sceną toks, koks esi ir improvizuoti, pajausti publiką ir sužadinti žiūrovų vaizduotę be nieko yra kur kas sudėtingiau.

Kaip tai sugebate – sužadinti publikos vaizduotę be nieko?

Audrius: Reikia begalinio tarpusavio pasitikėjimo, įsiklausymo, įdirbio, laiko ir išlavintų gebėjimų bei tam tikrų žmogiškų vertybių nuolatinio puoselėjimo: paprastumo ir nesusirekšminimo.

Kirilas: Be to, reikia nebijoti susimauti. Kodėl retas užsiima improvizacija teatre? Todėl, kad retas kuris yra atsikratęs kompleksų – apsijuokti, pasijuokti iš savęs, padaryti klaidą ir eiti toliau.

Juk aktorius visų šių kompleksų turėtų būti atsikratęs dar mokydamasis…

Kirilas: Atvirkščiai, dėl prastos pedagogikos šie kompleksai mokantis aktorinio meno tik dar labiau iškyla į paviršių.

O kaip yra su humoro jausmu Lietuvoje?

Kirilas: Viskas gerai, tik reiktų išmokti dažniau pasijuokti iš savęs. Taip pat svarbi ir humoro pasiūla. Ne tik humore, bet ir kitose žanruose pasiūla kuriama pagal paklausą. Tačiau pirmiausia reiktų siūlyti kokybę. Tada atsiras ir paklausa, o su laiku ji tik augs.

Balys: Taip, nes tai, kas kasdien yra brukama televizijoje, radijoje, spaudoje, internete, ilgainiui žmonėm pradeda atrodyti normalu ir netgi gerai. O šiaip lietuvių humoro jausmas yra tikrai geras.

Kirilas: Vien ko yra verta knyga apie Kindziulį. Joje tiek daug išminties ir juokingų situacijų. Dar geras lietuvių humoras pasireiškia žurnale „Šluota“: „Visą dieną vyras guli, akys kaip cibuliai”(juokiasi).

Jūsų nuomone, ar galėtų Lietuvoje atsirasti kitas profesionalus improvizacijų teatras?

Kirilas: Jeigu mes leisime, atsiras (visi juokiasi).

Martynas: Tegu tik atsiranda. Konkurencija veda į priekį.

Kirilas: Iš esmės žmonių, kurie renginiuose daro improvizacijų šou, Lietuvoje yra. Tačiau bėda yra ta, kad viską norima padaryti greitai: sugalvojau – pažiūrėjau – padariau. O darbo į tai nėra įdėta arba jo įdėta nedaug. Greitai paskubėsi, ant pečių nepanešiosi.

Jūs daug juokaujate. Ar juokiatės ir per repeticijas?

Kirilas: Žinoma. Mes negalime būti labai susikaupę. Juk žodis „susikaupti“ yra kilęs iš žodžio „kaupti“. O mes negalime būti prisikaupę. Į sceną turime išeiti tušti, kad galėtume imtis bet ko. Kaip sakoma, tuščias puodas skamba garsiausiai (visi juokiasi).

Martynas: Kalbant apie liaudies išmintį, man labiausiai patinka ši: gyvenk taip, lyg būtum viską pasiskolinęs iš savo anūko. Perduodu šią išmintį visiems Lietuvos ir Airijos žmonėm.

Girdėjau, kad Kirilas Airijoje bus visų jūsų gidas.

Balys: Taip, jis yra oficialiai įpareigotas domėtis Airija ir viską, kas svarbiausia mums aprodyti ir papasakoti.

Kirilas: Netoli Drogheda miesto, kuriame taip pat surengsime savo pasirodymą, yra vienas didžiausių ir seniausių megalitų paminklų, kuris buvo pastatytas 3600 m. pr. m. e. Toje šventovėje yra laidojimo kambarys, kuriame yra mažas langelis. Saulės šviesa pro jį patenka tik kartą per metus ir užsilaiko tik 17 minučių. Dubline būtinai nueisime į alaus „Guiness“ gamyklą-muziejų.

Audrius: O įdomiausia mums bus susitikti su Airijos lietuvių publiką. Čia, Lietuvoje, žiūrovus jau daugiau mažiau pažįstame, nors energetika kaskart ir skiriasi. Airijos publika mums bus naujas malonus iššūkis.