Prisiekiame mylėti ir turte, ir skurde, kol mirtis mus išskirs, bet finansinių šešėlių ir pragiedrulių fone vienos poros suglaudžia pečius, o kitos – atsuka nugaras. Kodėl? Šįkart straipsnyje apie pinigus – ne visai apie juos.
Noras pasidalinti straipsnio priešistore buvo toks didelis, jog nebeliko nieko kita, tik jam pasiduoti. Todėl vietoj prologo, galėjusio tapti ausiai maloniu metaforų rinkiniu apie meilę ir pinigus, verčiau papasakosiu, kaip ši tema mane įsupo. Net lakiausiai fantazijai nelemta pranokti realybės – čia nebus ničnieko, apie ką būtų galima pasakyti „išgalvota“.
Ekonominio sunkmečio šešėliai aptemdė saulę daugybei žmonių: štai visai greta gyvena šeima, kurioje drauge su įsiskolinimu bankui auga ir agresija, – pirko erdvesnį būstą, nes svajojo apie gausesnę šeimą, o dabar jų suktas lizdas tapo smurto tvirtove; sunkmečio prispaustas psichologas, su kuriuo teko bendradarbiauti, per savaitę praūžė ir taip skurdžias santaupas, skirtas naujagimei dukrai; mano geras bičiulis netapo tėvu – moteris, kurios įsčiose užsimezgė jų meilės vaisius, nusprendė negimdyti, nes materialinio pagrindo po kojomis nėra. Lyg to dar būtų maža, ketvirtą dešimtį perkopęs vyras eina į darbą, kurį gavo savo žmonos meilužio dėka. Tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimą.
Laimei, būna ir kitaip. Mano draugė, kuri neišgali nusipirkti mėsos, su gyvenimo draugu užsukusi į parduotuvę juokiasi: prisidėję rūkytą dešrą prie veido vienas kitam rodo įvairiausias grimasas, o grįžę namo ir vėl verda įkyrėjusius „ežiukus“. Čia prisimenu vieno bičiulio pasakojimą, jog laimingiausi jo santuokos metai pragyventi kolektyviniame sode be vandens, buvo ką tik gimę du vaikai, o artimiausia autobusų stotelė – už trijų kilometrų…
Su psichologais, projekto „porukonsultavimas.lt“ autoriais, pora ir darbe, ir gyvenime – dr. Viktoru Keturakiu ir Vilija Girgžde kalbu ne apie tai, ar pinigai atneša laimę. Jų klausiu, kodėl finansinių šešėlių ir pragiedrulių fone vieni suglaudžia pečius, o kiti atsuka nugaras?
Apie santykių resursus, kuriuos suskaičiuoja gyvenimas
Viktoras Keturakis: Pinigai – vienas iš santykių resursų. Vadinasi, kai pinigai baigiasi, mums reikia ieškoti kitų išteklių. Visų pirma, asmeninių – kantrybės, atkaklumo, pasitikėjimo savimi. Kai nebesusitvarkome vieni, mums būtini ir poros resursai. Čia kyla labai paprastas klausimas: kiek ilgai ir kaip stipriai galime vienas kitam padėti? Mėnesį, du, pusę metų, dvejus?
Įdomiausia, kad negalime žinoti, ar šie resursai egzistuoja ir kokie jie, kol nesusiklosto sudėtinga situacija.
Vilija Girgždė: Prognozuoti, kaip lengvai pora pereis išbandymus, – neįmanoma, juk žmonės keičiasi. Bet resursai, kuriuos naudodami žmonės įveikia netikėčiausius išbandymus, yra. Tai tarpusavio palaikymas. Jis suartina, sustiprina. Poros, su kuriomis dirbame, apie tai sako: „Vienas mažiau padarytum“.
Viktoras Keturakis: Sunkmetis gali būti ir grėsmė, ir galimybė. Visų pirma – galimybė atsisukti į šeimą. Puikiai pamenu „Vaiko laišką“ – tekstą, kurį gavau el. paštu prieš pusantrų metų. Jame vaikas rašo, jog girdėjo nepatenkintus namiškius šnekant, esą dabar reikės kitaip gyventi, o jam neatrodo, kad atsitiko kažkas negera – juk pagaliau visi namie… Šis laiškas atspindi žmonių galimybę rinktis ir atsisukti vienam į kitą – atsirado ne tik laisvo laiko, bet ir būtinybė padėti. Mes galime mokytis prašyti pagalbos, ją suteikti ir priimti.
Taip, žvelgdamas iš vyro pozicijos galiu pasakyti, jog vyrai šiandien išgyvena dilemą: ar aš turėčiau pasakyti savo šeimai, kad finansinė situacija prastėja, ar jiems geriau apie tai nežinoti?
Vilija Girgždė: O aš manau, kad tokia dilema labiau kamuoja žmogų, įsijautusį į šeimos maitintojo vaidmenį. Pastebiu kitą dalyką: yra porų, kurios džiaugiasi, kad bent vienas iš jų turi darbą, šeimos maitintojomis tampa moterys. Tad stresą sukelia ne realus taupymas, o staiga pasikeitę vaidmenys. Piniginiai klausimai gali būti vienas iš streso šaltinių, bet nebūtinai pats svarbiausias. Prisitaikymas prie naujos situacijos, kuriai nebegalioja senosios taisyklės, visuomet sukelia nerimą – staiga reikia tartis dėl pirkinių… Daug dalykų reikia sugalvoti iš naujo, tad porai labai svarbu apie tai šnekėtis.
Apie asmenis poroje ir jų riboženklius
Vilija Girgždė: Priimta kalbėti apie porą kaip apie vienetą. Tačiau mes labiau linkę žiūrėti ne į porą, o į asmenis poroje: ar jie turi galimybę būti tuo, kuo jie yra? Juk žmones kamuoja bendražmogiška dilema: kiek aš esu kartu su man artimu asmeniu ir kiek aš esu atskirai? Lygiai tas pats ir su pinigais: kiek jie yra bendri ir kiek – asmeniniai? Tyrimai rodo, kad 80 proc. kartu ilgai gyvenančių porų finansai yra bendri. Poroje kylanti dilema, skolinti ar duoti, ir parodo, ar šeimoje egzistuoja bendras biudžetas, ar du atskiri.
Viktoras Keturakis: Dar sprendimas skolinti arba duoti yra lyg riboženklis. Pasitaiko, jog iki kažkurio gyvenimo etapo atskirai nori būti vyras, vėliau – moteris. Tas, kuris skolina, tiesiog draugiškai parodo buvimo kartu ribą. Moteriai dažnai ši situacija gali būti nemaloni: kaip jis gali man skolinti, jei mes kartu… Neįmanoma pasakyti, šeimoje derėtų skolinti ar duoti, nes žmonių buvimo kartu ribos kinta. O šių ribų, asmeninės erdvės mums reikia.
Apie intymią pokalbių ir melo sritį
Vilija Girgždė: Šnekėti apie vaikystės namuose matytą šeimos finansų tvarkymo modelį derėtų tuomet, kai iškyla skirtumai, t. y. pastebėjus, kad ji / jis daro visai kitaip, nei daryčiau aš. Konflikto nereikia bijoti, tai proga išsiaiškinti.
Kartais žmonės pasidalina vaikystės patirtimis eilinių pokalbių metu, tad finansų tvarkymo modeliai paaiškėja savaime, bet juk tuomet tai nebūna taip aktualu. Skirtumai išryškėja tik po įvykio.
Viktoras Keturakis: O aš siūlyčiau apie tai šnekėtis tuomet, kai yra interesas. Interesas gali būti ir kai tiesiog įdomu, ir kai jau būtina žinoti. Konflikto metu interesas tampa negatyvus – kyla rizika apkaltinti vienas kitą kvailumu. Bet tai proga suvokti, jog štai atėjo metas pasidomėti… Vieniems jis ateina dar prieš apsigyvenant kartu, nes įdomu, kas bus su mano turtu, su mano pinigais, o kitiems įdomu pasidaro kur kas vėliau.
Vieni žmonės labiau linkę domėtis pinigais – ir kai jų yra, ir kai nėra, o kiti to nedaro niekad. Abiem atvejais žmonės tiesiog kuria savo santykį su pinigais. Šiam santykiui įtaką daro daugybė aplinkybių (pavyzdžiui, tas pats vaikystės namuose matytas šeimos finansų tvarkymo modelis), todėl keletą metų trunkanti ekonominė krizė jo kardinaliai nepakeičia.
Kalbėti apie pinigus gali būti labai jautru. Tai yra ne poros klausimas, o kultūrinis dalykas. Gyvename pasaulyje, kuriame pinigai lyg ir nešvarūs, apie juos nemandagu klausti… Todėl daliai žmonių pinigų tema – tabu, tai intymu. Šnekėtis intymiomis temomis nebūtinai yra nemalonu, bet visais atvejais pašnekovų jautrumas kur kas didesnis.
Vilija Girgždė: Šnekantis apie pinigus galima labai lengvai „nuslysti“ į savo vertės ir savigarbos klausimus. Negi aš verta (-as) tik tiek, kiek uždirbu? Negi dabar aš turėčiau prašyti finansinės paramos? Svarstant bendrus pirkinius, asmenų poroje prioritetai gali skirtis: vienas siekia komforto buityje, kitas – įspūdžių. Per pinigus priartėjame prie temos apie savo norus.
Viktoras Keturakis: Todėl ir vaikams nereikia meluoti: viena yra pasakyti „aš negaliu tau duoti pinigų“, o kita – „aš nenoriu“. Vaikas jaučia, kai pinigai tampa savotiška melo sritimi.
Vilija Girgždė: Tačiau meluoti mus verčia ne pinigai, o mūsų santykiai. Ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiaisiais, ir su pačiu savimi. Melavimas emociškai apsunkina. Verčiau išmokti prašyti, išmokti pasakyti, kad nenori. Melavimo pasekmės aiškios – jis atitolina.
Apie dvasinį kontraktą ir žygį į kalnus
Vilija Girgždė: Poros konkurencija dėl uždarbio atspindi bendrus visuomenės procesus. Santykiai po truputį tampa partneriški, nebelieka vieno šeimos maitintojo. Yra ir tradicinio modelio porų – šeimos maitintojo vaidmenį atlieka vienas, bet čia taip pat vyksta įvairūs emociniai dalykai… Ryški uždarbio asimetrija ilgainiui gali kelti klausimus: kodėl uždirbu tik aš, ką tu gali dėl to padaryti? Yra dvi sąvokos: finansinis reguliavimas (priimami kasdieniniai sprendimai) ir finansinė kontrolė (kieno gi žodis paskutinis?). Moksliniai tyrimai liudija, kad paskutinį žodį dažniausiai sako vyrai, net jei biudžetas bendras. Jei jie jaučiasi gerai taip elgdamiesi su pinigais, nėra ko pridurti. Jei kuris nors nelaimingas – žvelkime giliau, ne į finansus, o į santykius.
Viktoras Keturakis: Konkurenciją pastebiu tik ilgalaikėje perspektyvoje, nes asmenys poroje apmąsto, ką per gyvenimą pasiekė vienas, ką – kitas. Pastebiu, kad žmonės išgyvena sunkumo, nepasitenkinimo, gėdos, kaltės, noro teisintis ir panašių emocijų sintezę, nors finansinis indėlis į šeimos biudžetą toli gražu nėra vienintelis kriterijus, pagal kurį revizuodami savo gyvenimą galime pasverti, ką nuveikėme. Vieni apie tai išsišneka, kiti – ištyli. Nėra recepto, kaip geriau. Tiesiog žmonėms reikia padėti susireguliuoti santykius taip, kaip jie susireguliuodavo anksčiau patys.
Konsultuodamas poras supratau: egzistuoja labai savotiškas dalykas – kontraktas. Šneku ne apie šiuolaikišką „pažiūrėsim, kas bus“ požiūrį į gyvenimą kartu, o apie labai žmogišką susitarimą, kuriam apibūdinti naudoju žygio metaforą: du žmonės susitaria ir pasiryžta kopti į kalnus. Jei pusiaukelėj užklumpa pūga, sakyti, kad neisi, nebegalima, nes sutarta buvo kitaip. Įveikus pūgą ir grįžus namo jau galima prisipažinti, kad į kalnus kopti daugiau nebenorėtum, bet kai esi pakeliui, turi laikytis iš paskutiniųjų. Šis susitarimas, jo stiprumas taip pat yra santykių resursai.
Vilija Girgždė: Norėčiau pabrėžti, kad tai yra susitarimas, ne įsipareigojimas. Ir kartais jis yra nežodinis. Tai dvasinis kontraktas: ne dėl to, kad taip reikia, o dėl to, kad taip noriu ir tikiu.
Viktoras Keturakis: Būtent todėl kartais jį reikėtų išgryninti. Ir susitarti apie galimybę atsitraukti, išsiskirti. Nebūtinai tam, kad ja pasinaudotume, o tam, kad priartėtume prie realybės ir suvoktume: visko gali atsitikti. Nes pasakymas „mes niekada neišsiskirsim“ kartais paralyžiuoja. Dažnai pasakoma neįsisąmoninus šių žodžių svorio.
Apie neišvengiamas silpnumo akimirkas ir meną atleisti
Viktoras Keturakis: Pora – labai artimas ryšys, tad gyvenime mes parodome tokias savo puses, kurių tikrai neplanavome. Anksčiau ar vėliau neišvengiamai ateis laikas, kai mes būsime silpni. Ir nesvarbu, kas šlubuoja – sveikata ar finansai. Emocinis „prinokimas“ skatina protrūkius – depresijos, agresijos, nemigos… Jaučiamasi tarsi patekus į aklavietę: žmonės tikrai nebežino, ką jiems daryti. Tiek kaip asmeniui, tiek kaip porai. Tai tiesiog yra gyvenimo egzaminas.
Apskritai įdomi akimirka, kai vyras supranta turįs derintis. Laikas ir pinigai atrodė tokie nuosavi, o staiga juos reikia derinti. Kartais kyla klausimas: pinigus uždirbau aš, tai kodėl aš turiu derintis? Atsakymas paprastas: nes nebegyveni vienas. Tai puiki proga įsisąmoninti buvimo dviese atsakomybę.
Vilija Girgždė: Žvelgiant iš moters pozicijos, labai svarbios, naudingos ir atleidimo akimirkos. Neįmanoma visuomet uoliai laikytis mėnesio išlaidų plano. Retsykiais žmonės iškrečia kvailysčių, kurios turi pasekmes. Kvailysčių, už kurias reikia atleisti.
Viktoras Keturakis: Čia gal reikėtų akcentuoti gyvenimo virsmą: pabėgę iš tėvų „nelaisvės“, po kurio laiko mes patenkame į „nelaisvę“ poroje…
Vilija Girgždė: O aš sakyčiau – į laisvių derinimą poroje…
Liepa Butkutė
