Rasa Danilinaitė – apie aistrą šokiui, močiutės spintą ir dar daugiau (Interviu)

Lina Sabaitytė
Nuotr. Liucija Liuko ir iš Rasos asmeninio albumo

Damomis ir džentelmenais kartais pakvimpa ir Laikinosios sostinės senamiestis. Čia siauroje gatvelėje įsikūrusi vintažo krautuvėlė „Raduga“, lyg močiutės spinta pilna spalvingų gėrybių, o viso to „šeimyninkutė“ Rasa Danilinaitė prie arbatos puodelio kviečia pakalbėti ne tik apie madą ir nėrinukus...

Šokis, mada, kineziterapija – kaip viskas telpa tokioje mažutėje damutėje?

Nuobodulys, nieko neveikimas, savęs nerealizavimas – yra didžiausia kliūtis ir žudikas. Net ir „mažutėje damutėje“(kaip ir minėjote) – tilpti gali labai daug. Ir manau tilptų dar daugiau. Juk viskas priklauso nuo noro, entuziazmo ir užsidegimo.

Kaip visa tai atsirado Tavo gyvenime?

Faktas, kurį užtikrintai galėčiau išskirti apie save, yra tai, kad esu šokėja. Darau tai šiuo metu ar ne – vis tiek tuo gyvenu. Tai yra mano kraujyje, sieloje, tai mano pulsas ir oras. Šoku jau nuo darželio laikų. Baigiau meno mokyklą. Profesionaliai šokti pradėjau būdama studentė. Atkeliavau į Kauno šokio teatrą „Aura“. Ten praleidau didžiąją savo šokio istorijos dalį, kuri, be abejo, buvo meniškiausia, įdomiausia, turtingiausia... Čia užaugau kaip asmenybė. Teatras mane sukūrė tokią, kokia esu dabar ir tuo didžiuojuosi. Deja, su teatru atsisveikinau, jau daugiau kaip metai nešoku.

Tikroji mano specialybė yra kineziterapija, nuo studijų laikų dirbu su neįgaliais vaikais. Seku mamos pėdomis. Tai darau ir šiandien.

Na, o šviežiausia naujiena mano gyvenime – hobis ir darbas, teikiantis daug malonumo, tai vintažo krautuvėlė, pilna visokiausių grožybių. Čia saugau įvairių laikmečių drabužių, galanterijos ir papuošalų kolekciją, su meile išieškotą, sutvarkytą ir paruoštą kelionei pas „naujuosius šeimininkus“. Kiekvieną rūbą puikiausiai atsimenu. Užplūstą nepakartojamas jausmas pamačius damutę ar vyruką viešoje erdvėje (gatvėje ar vakarėlyje) pasidabinusius „Radugos“ kolekcijos dalimi.


Modelis iš vintažinės parduotuvės „Raduga“ kolekcijos

Kuo svajojai būti vaikystėje?..

Balerina. Tiesiog mama pabijojo savo mažąją dukrelę išleisti į sostinę, todėl tai ir liko tik vaikystės svajone.

Turi galimybę gyvenimą Lietuvoje matyti iš kelių skirtingų pusių (šokis, mada, darbas su vaikais). Kaip visos šios sritys Tavo gyvenime susilieja tarpusavyje?

Kontaktas su žmonėmis ir bendravimas per meno, judesio, saviraiškos ir įsiklausymo prizmę. Begalinis noras kažką duoti. O viskas grįžta su kaupu – jausmu, nuotaika ir išgyvenimais. Tai mano pagrindinis gyvenimo variklis.

Kuo dar užsiimi gyvenime be mano išvardytų sričių?

Šeima, draugai, bičiuliai, meilė. Kelionės, gamta, grynas oras, jūra, saulė. Naujas šiai dienai atradimas (ką galėčiau pavadinti liga) – slidinėjimas kalnuose su snieglente. Labai didelis malonumas – maistas! Gaminimas, restoranai, gastro kelionės.


Modelis iš vintažinės parduotuvės „Raduga“ kolekcijos

Kiek metų šokai Kauno šokio teatre „Aura“? Kokios patirtys ir įspūdžiai per tą laiką susikaupė?

Teatre gyvenau maždaug septynerius metus/sezonus. Tiesiogine ta žodžio prasme - gyvenau, nes jei esi teatre, tiesiog visą kitą gali pamiršti, viskas tampa antraeiliais dalykais.

Patirtis ir įspūdžiai – neįkainuojami. Meno žmonės, bohema, bičiuliai, šokėjai, konkurencija, kova, kūryba. Tai didžiulis ir sunkus darbas (nors kitiems gali atrodyti, kad šokėju būti smagu ir lengva), sakyčiau, tai kruvinas darbas, kur laurus atsiimi scenoje. Žinoma scena yra pats svarbiausias dalykas, tarsi apdovanojimas už sunkų darbą. Tai kaip filmas, kosmosas, persikūnijimas, kitas gyvenimas.

Ką galėtum papasakoti apie meilę šokiui – koks tai jausmas?

Tai dar viena širdis be perstojo plakanti tavo kūne. Ramiai, pašėlusiai, skausmingai ar aistringai. Tai kalbėjimas, bendravimas, žinios perdavimas per kūną/judesį/emociją/žvilgsnį pačiam sau, šalia šokantiems kolegoms, scenai, aurai ir, be abejo žiūrovui.

Ar turi kažkokias ikonas šokėjų tarpe (pvz. : Izadora Dunkan, Loie Fuller ar pan.)?

Ikonų yra nemažai, jos visos skirtingos ir unikalios, savotiškai įdomios. Dėl tokios įvairovės ir vis atsirandančių naujų veidų būtų labai sunku įvardinti kažkurią vieną. Todėl į šį klausimą atsakysiu netradiciškai – mano Ikonos yra choreografai ir šokėjai, su kuriais aš dirbau ir kvėpavau toje pačioje scenoje.

Regis, mada, drabužiai, šiuo metu užima didžiąją dalį Tavo gyvenimo. Turi vintažo krautuvėlę Kauno senamiestyje „Raduga“ („exKomoda“). Nuo kada pradėjai „kuistis“ močiutės spintoje?

Jau namuose pas mamą, kai buvau maža mergaitė lipau į josios kurpaites, iš sijonų dariau sukneles, o iš megztinių paltus. Dar ir dabar nešioju mamos mergautinę palaidinukę. Dievinu įvairių laikmečių stilių bei gyvenimo būdą. Kartais atrodo, kad gimiau ne tame laikmetyje. Bet radau išeitį. Dalelę to apie ką visada svajojau ir bandžiau prisijaukinti – perkėliau į parduotuvėlę vardu „Raduga“. Taip mes ir draugaujam jau metus laiko.

Kaip sugalvojai įkurti savo vintažinių drabužių krautuvėlę?

Vintažinių rūbų krautuvėlė – tai svajonė, kuri kamavo mane ir mano draugę Iloną. Netikėtas pokalbis, labai sparčiai virto realybe. Parduotuvėlę „ex‘Komodą“ atidarėme per mėnesį laiko. Netrukus draugė susilaukė vaikelio, o aš likau savarankiška, tik su nauju vardu – „Raduga“.

Jei nepaslaptis, kodėl pasikeitė krautuvėlės pavadinimas? Ar ji tapo tiesiog per daug spalvinga, tad privalėjo pasivadinti „vaivorykšte“, ar čia kokia nors paslėpta mintis?

Taip, kaip augo ir brendo mintis iki krautuvėlės realizavimo, taip pat augo apmąstymai ir apie pavadinimą. Viskas atėjo su laiku. Be abejonės dėl spalvingumo! Nežinau kurioje dar parduotuvėlėje rastumėte tiek įvairiausių spalvų, raštų ir tekstūrų. Taip pat truputėli keitėsi krautuvėlės kontekstas. Dabar čia galima rasti ne tik vintažinio garderobo. Radugos skrynias, stalčius ir lentynas papildė jaunųjų menininkų ir dizainerių darbai: aksesuarai bei rankinės. O vardas „Raduga“ man siejasi su: tolerancija, išskirtinumu, spalvingumu, asmenybiškumu, reiškiniu, kūryba, teatru, gera nuotaika, draugais ir naujais bičiuliais, kvepiančia kava, džiazu... Man tai ne daiktas, ne darbo vieta, man tai be perstojo pulsuojantis įdomus ir išraiškingas reiškinys.


Modelis iš vintažinės parduotuvės „Raduga“ kolekcijos

Kaip manai, kiek svarbu tokio tipo krautuvėlėms turėti savotišką dvasią ar aurą? Kokia yra Tavosios?

Mažumas, savotiškumas, kryptingumas ir žinoma noras padaryti viską kaip galima geriau ir su meile – visą tai sukuria jaukumą. Gyvenimas tuo! Svarbiausia ir sunkiausia – nuo to nenusisukti ir nepaleisti. Išlaikyti tą dvasią savo kūryboje, auroje ir savyje.

Kaip manai, dabartinė vintažo banga, populiarumas ilgalaikis dalykas ar gali greitai baigtis?

Nepavadinčiau to banga. Gal tiesiog didesniu susidomėjimu. Manau, kad visada bus mėgėjų ir kūrėjų, kuriems būtieji laikmečiai labai svarbūs – jų gyvenimams ar inspiracijoms. Tai dalis istorijos, kuri niekada mūsų nepalieka, keliavimas iš kartos į kartą: senelės palikimas – žiedas, mamos marškinėliai ar bateliai, tėčio vaikystėje klausytas radijo imtuvas. Kai kuriems tai atrodo juokinga seniena, o man vertybė.

Taip pat kaip ir ekologijos tema šiuo metu „ant bangos“. Žmonės stengiasi gyventi ekologiškiau, tapti mažesniais vartotojais. Su tokia didžiule pasiūla daugeliui atsiranda tikra pirkimo manija, žmogus negalvodamas viską krauna į savo krepšelius. Vintažiniai drabužiai – keliauja iš kartos į kartą arba iš spintos į spintą, tai vienas iš postūmių peržvelgti savo spintą ir pagalvoti – ar tau tikrai reikia tuzino naujų suknelių, kur viena iš jų galbūt kartosis ir tavo draugės spintoje! Raginu pasikuisti senelės, mamos ir netgi savo spintoje – derinti seną su nauju ar pakoreguoti ir persiūti rūbą tikrai lengva, o pasitenkinimo dozė garantuota už originalumą ir išskirtinumą.

Ko dažniausiai tikisi, ieško ar įsivaizduoja žmonės, apsilankantys „Radugoje“? Ir, žinoma, ką Jie ten randa?


Iš lūpų į lūpas, draugų, bičiulių ir pažįstamų pagalba pasklido naujiena apie retro krautuvėlę „Raduga“. Išgirdus gražų „pletką“ apie grožybes, apdarus, įdomybes, mamos spintą – daugeliui smalsuolių buvo smagu užsukti apsidairyti ar, kaip daugelis Jų sako, „pakaifuoti“. Taip ir susidarė „Radugos“ mylėtojų ratas, kuris vis dar plečiasi ir kviečia visus užeiti. Ieškantys damos ir kavalieriai čia gali rasti daug: apdarų, apavo, galanterijos, papuošalų ir indų. Turime prisijaukinę ir Lietuvos dizainerių darbų: Urtės Karalaitės, Gabijos Razanskaitės Simonos ir Ramintos papuošalai, Aliaus Makacko ir Mildos Sabockytės rankinės, taip pat greitu metu svečiuose turėsime Ingos Likšaitės darbų.
Be to, arbata ar kava vaišiname sušalusius, ištroškusius ir ne tik.

Tikriausiai turi savo slaptas ar neslaptas stiliaus-mados ikonas?


Nuostabaus grožio ir dar nuostabesnės charizmos moteris Audrey Hepburn – tikra mados ikona. Be to, dar ir šokėja, balerina, modelis, aktorė inspiravusi daug menininkų ir kūrėjų. Manau, kad tai ji sėkmingai daro ir šiandiena.

Tavo manymu, kokie yra svarbiausi dalykai sėkmingai veiklai (draugai, šeima, pinigai, tikėjimas ir t. t.)?

Savitumas/kontaktas/kokybė. Viso to išlaikymas ir naujumas – sėkmę lydintys dalykai. Iš tiesų, svarbu yra viskas ką minėjot ir dar daugiau. Bet esminis dalykas kūrėjui – gyventi tuo ką daro, o viskas kas tikra ir nuoširdu – ankščiau ar vėliau pasiteisina.

Ką labiausiai mėgsti valgyti? Noriu sužinoti, ką valgo tokie energingi ir įkvepiantys žmonės... Ar gaminti maistą namuose?

Mėgstu maistą. Labiau valgyti nei gaminti. Maisto srityje laikau save salotų meistre. Esu pakankamai prisiragavusi ir suprantu gerą maistą. Mieste yra tik kelios vietos, kuriose mėgaujuosi tam tikrais patiekalais. Todėl dažniausiai renkuosi namų arba draugų ruoštą maistą.

Mėgstamiausia knygą (kodėl) ?

Man mėgstamiausia, giliai įstrigusi knyga patampa ta, kuri pasirodo mano kasdienybėje tinkamu metu, su savotišku poreikiu atsirasti. Tai momentas, kaip aš gyvenu knygoje, o knyga manyje. Patinka įsijausti ir tiesiog pačiai patapti knygos veikėja. Prieš du metus skaitytos Pelevino knygos „Vilkolakis“ – dar nei viena sekanti nenurungė.

Dabar visi daug kalba apie tai, kaip sunku gyventi Lietuvoje, ar Tu galėtum taip pasakyti? Ar niekada negalvojai emigruoti?

Nesąžininga būtų sakyti, kad lengva. Jei būtų lengva, niekada nebūtų šitiek nuostabių draugų išvykę svetur mokytis ir dirbti. Manau tai netektis ne tik man, bet ir visai Lietuvai, protingų ir talentingų piliečių praradimas.

Jaučiu prieraišumą Lietuvai, gal net labiau Kaunui, tai mano miestas ir noriu jame gyventi, jo labai pasiilgstu būdama užsienyje. Kaune yra tikrai nuostabių žmonių ir veiklų. Taip kad niekas niekur neišvažiuokit (juokiasi)!

Kas Tave gyvenime įkvepia labiausiai?

Du pagrindiniai dalykai:

  • Savirealizacija – jausmas kuriuo pasikraunu.
  • Draugų, šeimos, artimiausių žmonių bendravimas, teigiami jausmai ir meilė.

kaunas, lina sabaitytė, raduga, Rasa Danilinaitė, vintažinės parduotuvės

Naujausi komentarai
Juste
2012-04-26, 19:29
Rasyte, didziausios tau sekmes! esi be galo sarminga dama :) o interviu labai pozityvus ir idomus, kaip ir tu sutikta lekianti prie sali :)
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai