Žydrė Dargužytė
jaunimogidas.lt
Italas Giacomo Merlo Lietuvoje gyvena jau dvylika metų. ÄŒia prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas – sėkminga santuoka su lietuve, italų kalbos ir gitaros mokytojo karjera, dvasinė branda. Giacomo sako, jog iš chaotiško Milano atvykęs į Lietuvą čia rado sielos ramybę. Dabar Vilniaus gatvėse jaučiasi savas ir atskleidžia, kad jo pažintis su Lietuva prasidėjo nuo bendravimo su benamiais.
Giacomo, kaip atsidūrėte Lietuvoje?
Lankydamasis „Taize“ susipažinau su lietuve, kuri dabar yra mano žmona. Dėl jos atvykau į Lietuvą, vedžiau ir pasilikau čia gyventi. Lietuva man atrodė kaip ramybės sala. Daug bendravau su pranciškonais, o benamiai padėjo išmokti kalbą. Kalbėdavau su jais paprastais žodžiais arba gestais. Dabar pažįstu beveik visus Vilniaus benamius. Aš neduodavau jiems nei pinigų, nei maisto, aš juos tik kalbindavau, o jie galvodavo, kad aš duosiu porą litų ir „nusiplausiu“. Paskui priprato, suprato, kad galimas ir toks ryšys. Taip pat lankiausi sąvartynuose. Po apsilankymų ten kartu su viena vienuole sukūriau dainą. Sunkoki žodžiai. Ji dar neįrašyta. Mačiau žmones, gyvenančius šiukšlių tuneliuose. Jie buvo išdidūs, nenorėjo mūsų pagalbos. Grasino net nušauti, jei dar pasirodysime. Sunku patikėti, kad žmonės gali taip gyventi. Jų ir vaikai ten gimė. Ir jie sako, kad jiems ten gyventi yra gerai. „Mes šiukšlyno vaikai, vis tiek laimingi, lyg benamiai vilkai, vieniši,galingi“, – galvoje skamba dainos žodžiai. Ech, tai gyvenimo kontrastai. Mačiau Lietuvoje visko.
Ar lūkesčiai, susiję su tuo, ką tikėjotės rasti atvykęs į Lietuvą, pasiteisino?
Neturėjau lūkesčių. Vykau į „Taize“ turėdamas tikslą rasti tikslą. Netyčia radau žmoną. „Taize“ iki šiol su manimi.
Ar priimtinos lietuvių vertybės?
Nesvarbu, kur esi, širdyje reikia sodinti meilę. Jei joje atsiranda vietų, kur ta meilė neauga, reikia sodinti, kad neliktų dirvonuojančių plotų. Juk visuomenė ne visada mus maitina geru maistu. Pavyzdžiui, siūlo „Olialia“ mergaites. Daug kas jas žino, bet kam to reikia – nelabai. Namuose neturime televizoriaus, tad tai bent šiek tiek padeda atsiriboti nuo paviršutiniškų gyvenimo formų.
Kaip pakito jūsų įpročiai, kai apsigyvenote Lietuvoje?
Iš tiesų nelabai kas pasikeitė. Ir Milane, ir čia esu maištininkas. Aš nuo mažens atviras visoms būties formoms. Bendrauju su įvairiais žmonėmis, jų neskirstau, nerūšiuoju. Man jokio skirtumo, ar žmogus neapolietis, ar afrikietis, ar ekvadorietis. Kai vaikystėje mama žvelgdavo pro langą ir rodydama į afrikietį, sakydavo – va, tas; aš sakydavau – ne, jis ne tas, jis turi vardą. Teko daug bendrauti ir su narkomanais, ir su kitų problemų turinčiais žmonėmis. Manęs niekada tai negąsdino. Aplinkiniai į tokį mano gyvenimo būdą žvelgė su nepasitikėjimu, galvodavo, kad jei aš bendrauju su narkomanais, tai ir pats toks esu.
Kas palengvino kultūrinę adaptaciją Lietuvoje?
Žmona. Ir dabar būna sunkių akimirkų, bet jos praeina. Pavyzdžiui, užpernai išgyvenau pykčio piką. Man nepatinka, kad lietuviai dažnai būna arogantiški. Tarkime, gatvėje patys pridaro klaidų, bet paskui piktai iškišę kumščius pro langą grūmoja kitiems. Nusižengia taisyklėms ir rėkia ant kitų – „tu durnas“, įrodinėja savo tiesą.
Kaip lietuviai bendrauja viešumoje? Ar priimtinas jų elgesio su kitais būdas?
Kartais jie būna pernelyg išdidūs ir neatidūs kitiems bei supančiai aplinkai. Iki šiol nuostabą kelia kai kurių leituvių elgesys parduotuvėse. Lekia su vežimėliais kaip galvas pametę, stumdo vieni kitus, mėto daržoves ir vaisius ant grindų, po to ramiausiai juos palieka gulėti ant žemės. Negaliu į tai ramiai žiūrėti. Einu ir renku, apelsiną padedu tarp obuolių, kad lietuviai matytų, jog šis yra purvinas. Būna ir taip, kad parduotuvėje matai pažįstamą žmogų, o jis vaidina, kad tavęs nemato, arba žiūri , žiūri, net pamiršta, ko pirkti atėjęs. Sunku priimti ir tai, kad lietuviai daug dejuoja.
Apskritai su lietuviais sunku užmegzti pirminį kontaktą. Bet čia oras daro didelę įtaką. Jei bus daug saulės, žmogus vaikščios ir šauks – „o, labas“, o kai šalta, vaikšto su šaliku ir tik žiūri, kaip čia įlįsti, kur šilčiau, nelabai rūpi megzti kontaktus. Keistai lietuviai į mane žiūri, kai šypsausi troleibuse. Kartais būna pikti. Bet ne visi. Gynybinė reakcija labai stipri. Tarsi kažko bijotų. Italijoje kitas pavojus – kai perdaug arti žmogų prisileidžia.
Koks gyvenimo etapas Lietuvoje jums įsimintinas?
Darbas Markučiuose su neįgaliaisiais. Tai buvo mano pirmasis darbas. Negalią turintys žmonės mane priėmė itin šiltai. Aš su jais bendravau kaip su sau lygiais, jie man teikė moralinę pagalbą. Vieni kitiems padėjome. Negalėjau žiūrėti, kaip kiti darbuotojai juos suvokia, bendrauja tarsi jie būtų už juos menkesni. Pavyzdžiui, ateidavo ir sakydavo: „Valgyk, Andriuk, valgyk, ajajaj“, o aš sakydavau: „Davai, groji, ar ne“. Subūriau neįgaliuosius į roko grupę. Pasivadinome „Giacomo su savo chebra“. Kartu muzikuodavome. Penktadieniais turėdavau iš mokyklos pavogti būgną, tyliai, niekam nežinant, nes koncertuoti savaitgaliais nebuvo galima.
Ar dirbdamas tokį sunkų ir atsakingą darbą jautėtės įvertintas?
Laimingas – taip, įvertintas – ne, nes kiti nesuprato muzikinės veiklos su neįgaliaisiais svarbos. Pastebėjau tendenciją: jei veikla neneša pinigų, Lietuvoje į ją spjaunama. Aš vertinu kiekvieną mažą žingsnelį kūrybos link. Jei neįgalusis visą dainą laiko tokį patį ritmą su koja – argi tai ne pasiekimas? O valdžiai atrodo – ko jis čia sėdi, jei nieko nedaro. Trumparegiškumas. Supratau ir tai, kad jei Lietuvoje esi maištingas, niekur toli neisi. Bet aš negaliu kitaip – kol esu tam tikros institucijos viduje, kovoju, nes išverstakailio vaidmuo ne man. Aš ir Italijoje kovodavau, pavyzdžiui, visi dirbdavo, o aš vienas streikuodavau. Žinoma, dėl to atsirasdavo nesusipratimų su valdžia.
Kaip vertinate maisto ir vandens kokybę Lietuvoje?
Vandens iš krano nei Italijoje, nei Lietuvoje gyvenime nesu gėręs. Man ir tas, kurį perkame, nekelia pasitikėjimo, bet ką darysi. Mūsų butas senas, bėga toks rudas vanduo. Dėl maisto – yra daug skanių lietuviškų patiekalų, negaliu skųstis.
Ar galėtumėte Lietuvoje gyventi visą gyvenimą?
Niekas nežino, kaip bus. Jeigu Dievas duos ilgai gyventi, gal senatvėje ir lengviau būtų Italijoje – šilčiau. Kai gyveni Italijoje, pasiilgsti Lietuvos. Ir atvirkščiai. Tai – ne problema. Svarbiausia – stiprus asmeninis ryšys. Mes su žmona darome taip – žiemą leidžiame Lietuvoje, o vasarą – Italijoje. Na, aišku, būtų geriau atvirkščiai, bet aš negaliu spręsti vienas, man svarbi žmonos gerovė. Ji čia turi stabilų ir patinkantį darbą, todėl šiuo metu mums geriau Lietuvoje.
Ar ilgitės Italijos?
Pasiilgstu tėvų, draugų, žygių į kalnus. Taip, man to trūksta, bet aš randu kaip tai kompensuoti Lietuvoje. Juk čia tokia nuostabi gamta. Tiek daug gražių vietų, kuriose netgi nėra žmonių. O Italijoje to su žiburiu nerastum.
Ar palaikote ryšius su italų bendruomene Lietuvoje?
Ne, nedažnai, nes man nepatinka pernelyg priklausyti nuo tautiečių. Neieškau italų, nes man gerai ir su lietuviais. Apskritai nemėgstu priklausyti nuo įvairių bendruomenių ar klubų.
Ar švenčiate lietuviškas šventes?
Tik rimtas, pavyzdžiui, Lietuvos Nepriklausomybės dieną. Nešvenčiu šv. Valentino dienos ar Joninių. Man apskritai nepatinka priverstinės šventės, kai visi tą pačią dieną privalo daryti vieną veiksmą – tarkime, pirkti gėlę moteriai. Tai – smegenų plovimas. Žmonės su galva miniai iš paskos neseka. Be to, daug lengviau gyventi, kai nesi stipriai susisiejęs su tos šalies, kurioje gyveni, tradicijomis. Jei būtų kitaip – išvykus į kitą šalį skaudėtų galvą dėl Joninių naktį nesurasto paparčio žiedo.
.jpg)