Kurto Cobaino biografija – pataikavimas Courtney Love? (Recenzija)

Aleksandras Rimdžius
Nuotr. Rollingstone.com

Charles R. Cross parašytos roko muzikos dievuko Kurto Cobaino biografijos „Sunkiau nei dangus“ išleidimas lietuviškai – išties džiugus įvykis mūsų knygų leidybos padangėje.

Knygų apie K. Cobainą ir „Nirvaną“ išleista ne viena ir ne dvi, tad norisi pasakyti, kad su pasirinkimu leidėjai neprašovė – šis bestseleris 2002 m. laimėjo prestižinį JAV kompozitorių, autorių ir leidėjų asociacijos įsteigtą ASCAP Timothy White Award prizą už „išskirtinę biografiją“. Nėra abejonės, jog ketverius intensyvaus tiriamojo darbo metus bei 400 interviu apėmusios pastangos to vertos, į pagalbą Cross pasitelkė iki tol nepublikuotus Kurto dienoraščius, dažniausiai neišsiųstus laiškus, piešinius bei filmuotą medžiagą.

Galbūt esate girdėję legendą, pasakojančią apie tai, jog genialiojo smuikininko Nikolo Paganini motinai prisisapnavo angelas ir paklausė, kokios Dievo malonės ji norėtų, moteris pageidavo, kad jos naujagimis užaugęs taptų garsiu muziku. Nežinau šio pasakojimo kilmės, tikras jis ar ne, taip pat neteigiu, jog Kurtas Cobainas buvo jam lygus, tiesiog kai kurie žmonės atrodo daugiau likimo palytėti nei kiti, o gal mes tiesiog juos tokiais sukuriame, kad patys jaustumėmės geriau dėl to, kas esame?
Nuo grojimo 20 abejingų paauglių iki pasaulinių turų ir daugiatūkstantinių jo vardą šaukiančių minių, nuo mėgstamos grupės koncertinės įrangos tampymo iki MTV šulų šokdinimo, nuo maldavimų vietinę radijo stotį pagroti jiems pateiktą įrašą iki vieno iš komerciškai sėkmingiausių visų laikų albumų išleidimo ir nuo nakvojimo kartoninėje dėžėje iki milijono verto namo. Sunku kitaip galvoti apie žmogų, kurio gyvenimas per vos porą metų pasikeitė tiesiog neatpažįstamai, dar sunkiau tokių žmonių surasti.

Mažasis mėlynakis angelėlis nuo vaikystės spindėjo talentais bei energija ir buvo visų mėgstamas. Knyga pilna tiek įdomiausių detalių (ypač pirmoji jos pusė), kad nesinori gadinti skaitymo malonumo ir labai kažką analizuoti, visas įdomybes galite pasiskaityti kitame straipsnyje (K. Cobaino „Gyvulių ūkis“, perdozavimai ir kt. liguisti pomėgiai). Pasakysiu tik tiek, kad knygoje pavaizduotas labai gilus ir įvairiapusis psichologinis Kurto Cobaino portretas ir jei manote, kad tai silpno žmogaus biografija – jūs labai klystate. Tai kaip reta valingo, kryptingai į tikslą einančio žmogaus istorija: K. Cobainas visada žinojo, kada ir su kuo jam ne pakeliui; visados iškeisdavo žmones į tuos, kurie jam padėtų pereiti į aukštesnį lygmenį. Šis žmogus galėdavo taukšti apie pankroko etiką, bet kitą dieną pasirinkti, kad jį atstovautų didesnė leidybinė kompanija, nuogąstauti, jog jo muzika transliuojama per MTV, bet kartu piktintis, kad Nirvanos klipai šiuo kanalu rodomi pernelyg retai. Tai skrendančio į jį nužudysiančią šviesą naktinio drugio istorija, kuriam tiesiog geriau „greitai sudegti nei lėtai susmilkti“.

Apie šią knygą galima perskaityti daugybę gerų atsiliepimų ir pagyrų, bet man norėtųsi pakalbėti apie knygos minusus, suabejoti, ar tikrai autorius buvo toks jau nešališkas ir panagrinėti klaidas (jų tikrai nėra tiek, kaip gali pasirodyti) ir apginti teisę kiekvienam turėti savą nuomonę. Vardan skaitytojo patogumo nurodyti cituojamų vietų puslapiai knygoje „Sunkiau nei dangus“.

Jau prologe naudojamos Kurto priklausomybės nuo heroino detales atskleidžiančios ištraukos iš Courtney Love autoriui siųsto elektroninio laiško. Perskaičius visą knygą susidaro vaizdas, kad jis skirtas pagrindinėmis autoriaus mintimis įrėminti visą pasakojimą nepaliekant vietos su jo nuomone (ar tikslu) neegzistuojančioms interpretacijoms. Pirmieji ankstyvą vaikystę iliustruojantys skyriai šviesesni, bet ir čia, vos antrame skyriuje ir net tame pačiame 33-ame puslapyje sutinkamos dvi pagrindinės mažojo Kurto jau nebe paleidusios tėvų skyrybų bei narkomanijos šmėklos (savižudybės temos dar teks kiek palūkėti). Čia vėl sutinkame Kurto našlę Courtney Love, pasirodo, jiems abiem vaikystėje buvo skirtas prieštaringai vertintas medikamentas „Ritalin“, apie kurį Courtney atsiliepė taip: „Kai esate vaikas ir jums duoda vaistą, sukeliantį tokius pojūčius, ko griebsitės suaugę? Vaikystėje jis sukelia euforiją. Argi to neprisiminsite?“
Savižudybė, pasirodo, buvo įleidusi gajas šaknis į mažojo Kurto aplinką. Eidamas 15 metus jis tėvų kamera nufilmavo nusižudymo inscenizavimą (p. 46), berniuką paveikė senelio brolio ir miestelyje gyvenusio vaikinuko, kurio kilpoje įstrigusį kūną prie mokyklos aptiko pats Kurtas su draugais, savižudybės. Tuomet jis pradėjo įtikėti turįs savižudžio genų (p. 47). Šios mintys nepaliks Kurto net peržengus pilnametystės slenkstį, paklaustas, kaip įsivaizduoja save trisdešimties, jis draugui atsako iki tiek neišgyvensiąs. „Jis buvo įsikūnijusi savižudybė. Jis atrodė kaip savižudybė, vaikščiojo kaip savižudybė ir kalbėjo apie savižudybę“ (p. 92).

Kas galėjo paskatinti šią knygą atsirasti? Iki 2001 m., kuomet ji buvo išleista, pasirodė keletas Kurto istoriją vienaip ar kitaip paliečiančių knygų ir dokumentinių filmų. Dar Kurtui esant gyvam 1993 m. išėjo Michaelo Azzerado „Nirvanos“ biografija „Come As You Are“ (arba CAYA). Knygos privalumas ir, kaip vėliau paaiškės, savotiškas trūkumas – tai, kad jos pagrindą sudaro pokalbiai su visa „Nirvanos“ trijule. Kas čia gali būti blogo? Ogi tai, kad, kai kurių muzikos žinovų nuomone, M. Azzeradas leido pernelyg įsisiautėti Kurto vaizduotei. Cross priekaištavo Azzeradui, jog šis parašė knygą labiau iš grupės fanatiko, ne objektyvaus stebėtojo, perspektyvos.

Visgi CAYA Cross knygoje cituojama bent tuziną kartų, neretai siekiant atskirti mitus bei pačio Kurto fantazijas nuo tikrovės. Anot Cross, gavęs perskaityti būsimą rankraštį, Kurtas pataisė tik dvi faktines klaidas, o tokius išsigalvojimus, kaip po tiltų praleistas naktis, tekste palikęs (p. 292). „Sunkiau nei dangus“ autorius Ch. R. Cross, kurio tėvas vertėsi psichologo praktika, meistriškai susieja Kurto polinkius fantazuoti, kūrėjo asmenybės gelmes bei jo kūrybos vaisius. Labiausiai Kurtui magėjo atskleisti ne faktinę, o emocinę tiesą (p. 50), sukurti tokią realybę, kuri atspindėtų jo jausmus ir išgyvenimus. Tokia galėtų būti lakoniška Cross epitafija ant Kurto antkapio, ir sunku būtu su juo pasiginčyti.

Kitas itin svarbus aspektas – K. Cobain našlės Courtney Love persona. 1994 m. C. Love tėvas (!) Hankas Harrisonas išleido pirmąją savo knygą apie Kurtą „Kurt Cobain, Beyond Nirvana“, kurioje neatmetė galimybės, kad jo duktė galėjo prisidėti prie savo vyro mirties. Maža to, 1998 m., nepaisant Courtney pastangų jį sustabdyti, pasirodė režisieriaus Nicko Broomsfieldo dokumentinė juosta „Kurt and Courtney“. Be H. Harrisono N. Broomsfieldas joje dar kalbina keletą itin kontroversiškų asmenybių. Galbūt spalvingiausia iš jų – itin abejotinos reputacijos El Duce'u vadintas grupės „The Mentors“ lyderis Eldonas Hoke'as, kuris, kaip teigiama, pasirodymų metu nevengdavo pasinaudoti nepilnametėmis gerbėjomis. Interviu metu jis teigė, jog Courtney jam siūlė 50 tūkst. JAV dolerių už tai, kad šis „ištaškytų jo suknistą galvą“. Už interviu užsiprašęs alaus vyras gailėjosi nesutikęs. Po šio pokalbio nepraėjus nė mėnesiui Broomsfieldą pasiekė žinia apie mįslingą El Duce'o mirtį ant traukinio bėgių. Vyras daug gėrė, todėl neįžvelgusi nusikaltimo sudėties policija net nepradėjo įvykio tyrimo. O kur dar prieš mirtį Kurtą sekti pasamdytas privatus detektyvas Tomas Grantas, kuris iki šiol įsitikinęs, kad tapo gudriai suręsto Courtney plano dalimi. Iš šios trijulės knygoje epizodiškai paminėtas tik T. Grantas, savaime suprantama, jo versija Cross nesudomino.

Niekam ne paslaptis, kad C. Love ir Ch. R. Cross sieja artima bičiulystė. Net ir nežinant to abejonės pačio Cross objektyvumu bei tuo, ar Courtney nedarė jam kaip autoriui įtakos, perskaičius visą knygą tik dar labiau sustiprėja. Nebuvau skaitęs „Come As You Are“, tačiau gerbėjų forumuose teigiama, kad šioje knygoje apie savo motiną Wendy Kurtas atsiliepė palankiai. „Sunkiau nei dangus“ viskas priešingai – Kurto gimdyvė joje vaizduojama kaip itin impulsyvi moteris, kuri po skyrybų nėrė į palaido gyvenimo liūną.

Motyvuodamas tuo, kad Wendy ruošia savą knygą apie Kurtą, Cross jos nė karto nepakalbino. Logiškai mąstant, didžiąją informacijos apie šią moterį dalį turėjo pateikti jos įskaudintas buvęs vyras bei Kurto tėvas. Realiai, motinos vaidmuo šioje knygoje perkeliamas ant Courtney Love pečių, kurios portretas knygoje tapomas kiek įmanoma šviesesnėmis spalvomis, o jos indėlis į sutuoktinio gyvenimą išaukštinamas. Tiesą sakant, nuo 15 skyriaus knyga pradeda panašėti ne į Kurto biografiją, o į skausmo ir vargų, kuriuos kitiems, visų pirma, savo žmonai, jis sukėlė, metraštį.

Kad mano pastabos nepasirodytų nepagrįstos, šias mintis iliustruosiu keliais pavyzdžiais. Anot autoriaus, Courtney nemažai prisidėjo Kurtui rašant tokias dainas kaip „Pennyroyal Tea“ ir „Heart-Shaped Box“ (p. 301). Visų jos nuopelnų nurašyti neketinu, bet faktas, kad daina „Pennyroyal Tea“ pirmąkart buvo sugrota 1991 m. balandžio 17 d. viešbutyje OK, Sietle, t. y., bent 7 mėnesius prieš jų romantiškų santykių pradžią.

Dar įdomiau tai, kad koncertas „OK Hotel“ knygoje gana išsamiai paanalizuotas (p. 201). Stebina, jog visiškai neužsimenama apie Kurto indėlį į Courtney grupės „Hole“ kūrybą. 1998 m. Sietlo laikraštis „The Stranger“ atskleidė, kad „Hole“ single „Beautiful Son“ esanti daina „Old Age“ prieš tai buvo įrašyta „Nirvanos“, apie kurios autorystę įrašę neužsimenama. Dar po metų, 1994 m., pasirodė kritikų išliaupsintas „Hole“ albumas „Live Through This“, kurį palydėjo gandai, jog Kurtas parašė visą jo muziką bei dainų žodžius. Kaip ten bebūtų, keliose albumo kompozicijose išties subtiliai panaudotas Kurto vokalas. Bet geriausiai biografijos autoriaus nusiteikimą Courtney atžvilgiu parodo apmaudi faktinė klaida kalbant apie nuotrauką žurnalo „Sassy“ viršeliui (p. 250), bet kuris, regėjęs šį ikonografinį atvaizdą prisimins, kad jame Courtney bučiuoja Kurtą į skruostą, o ne atvirkščiai. 

Nelabai aiškūs ir Courtney santykiai su Billy'u Corganu. Knygoje rašoma, kad „Smashing Pumpkins“ lyderis buvo pakvietęs Courtney atostogauti kartu, nors moteris atsisakė, tai nesumažino Kurto pykčio (p. 349). Jau minėtame dokumentiniame filme „Kurt and Courtney“ viename interviu atlikėjos tėvas H. Harrisonas teigė, kad per 27-ąjį sutuoktinio gimtadienį Courtney jį apgaudinėjo su B. Corganu Londone

Bene rimčiausias knygos minusas – nė karto nepakalbintas dabar jau su „Foo Fighters“ laurus skinantis Dave'as Grohlas. Šis talentingas multiinstrumentalistas savo atėjimu į grupę 1990 m. užbaigė Kurtui galvos skausmą kėlusias nuolatines būgnininkų paieškas. Išties apmaudu, kad žmogus, kuriam priklausytų trečdalis „Nirvanos“ legendos, knygoje esti bene vienintelis Kurto ir Kristo grupėje grojęs muzikantas, iš kurio nepasivarginta paimti interviu. Nors Cross teigia, kad pats Grohlas nerado laiko, žinoma, kad buvusio „Nirvanos“ būgnininko santykiai su Courtney Love visada buvo prasti.

Galbūt dėl piktinimosi M. Azzerado objektyvumo stoka knygoje Cross tikrai perlenkia lazdą naudodamas savo šlovinamą mokslinį metodą – paniręs į psichologinius vandenis autorius visiškai nesistengia atskleisti Kurto kaip atlikėjo fenomeno, pabrėžti „Nirvanos“ išskirtinumo bei svarbos devyniasdešimtųjų roko muzikos istorijoje ar surasti K. Cobainui ir jo grupei vietos roko dievų Olimpe. Keleto įsiminusių dainų bei koncertų paminėjimo nepakanka ir galbūt niekada apie „Nirvaną“ negirdėjęs skaitytojas gali susimąstyti, kokiu tikslu rašyti knygą apie pilkoką grupę bei nuolatinių likimo smūgių talžomą jos lyderį.

Bambėjimo ir piktinimosi tiradą norėtųsi baigti šiek tiek pakomentavus patį vertimą. Truputi apmaudu dėl tokių retų išnašų, kuriose tiesiog parašomas vertimas į originalo arba iš originalo kalbos. Juk ne kiekvienas žino, kas yra pavloviškas efektas, kaip suprasti Siranišką stovėjimą prie lango ar kas buvo Kato Kaelino, tuo labiau, kad knygos tikslinė auditorija – jaunimas. Nesuprasdamas konteksto skaitytojas praranda galimybę pasimėgauti minties šuoliais, sąmojais, galų gale, tai trukdo suvokti laiko dvasią. Tos žinios nėra gyvybiškai būtinos, tačiau aš negaliu įsivaizduoti Mobi Diko be visų marinistinių terminų paaiškinimų. Galbūt grubiausia aptikta klaida buvo garsios taip pat grandžo priskiriamos grupės „Green River“ virtimas į „Green Roverį“ (p.169), klaida nedidelė ir kelianti šypseną, bet grupė dėl jos prarado vieną iš vos dviejų įrašų vardų rodyklėje.

Ar šią knygą verta skaityti K. Cobaino ir „Nirvanos“ fanatikams? Tikrai taip! Šitiek informacijos, ypač apie grupės istoriją iki išgarsėjimo, negausite iš niekur kitur, čia rasite nemažai žinių apie kitas grandžo grupes ir K. Cobaino mėgstamas grupes. Kadangi tokių knygų mūsuose leidžiama tikrai nedaug biografija tūrėtų būti įdomi ir „Nirvanos“ nemėgstantiems ar jai abejingiems muzikos mėgėjams, joje puikiai atskleidžiami muzikos pasaulio užkulisiai, asmens kulto formavimasis ir t. t.

Daugeliui paauglių „Nirvana“ tampa tramplinu į nuostabių atradimų kupinus melomanijos vandenis, dabar tai įprasminta ir knygoje. 

Kita tos pačios knygos recenzija: K. Cobaino „Gyvulių ūkis“, perdozavimai ir kt. liguisti pomėgiai (Video)

Dalyvaukite konkurse ir laimėkite Kurto Cobaino biografiją „Sunkiau nei dangus“.

aleksandras rimdžius, Ch. R. Cross, Come as you are, Courtney Love, knygos recenzija, Kurt Cobain, Nirvana, Sunkiau nei Dangus, Versus aureus

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai