Paolo Soleri. Tarp utopijos ir realybės

Sąvoka „ekologija“ pastaruoju metu tapo karščiausia mados tendencija. Vis didesnė dalis visuomenės gyvena, maitinasi, rengiasi ir net laidojasi „žaliai“. Nenuostabu, kad šios idėjos palietė ir statybos, architektūros bei dizaino sferas. Tačiau ar tai išties kažkas naujo? Istorija rodo, kad ne. Italų kilmės architektas Paolo Soleri jau 1960 m. ekologijos principą pačia giliausia prasme išplėtojo ne tik savo teorijoje, bet ir praktikoje.

 

Vienas garsiausių XX a. utopistų sujungė sąvokas „architektūra“ ir „ekologija“ ir įtvirtino naują terminą „arkologija“. Tai koncepcija, įgyvendinanti pagrindinius abiejų sričių uždavinius ir siūlanti naują miesto viziją. Ekologiškos P. Soleri gyvenvietės skirtos pažangiai mąstančiam žmogui, siekiančiam gyventi darnoje tiek su aplinka, tiek su kitais bendruomenės nariais.

P. Soleri 1919 m. gimė Turino mieste Italijoje. Augdamas istoriškai sudėtingu laikotarpiu, jis sėkmingai studijavo architektūrą Prancūzijoje, vėliau – gimtajame Turine. Aukščiausiu laipsniu apsigynęs daktaro disertaciją, P. Soleri išvyko į JAV, kur toliau studijavo pas Franką Lloydą Wrightą. Pastarojo teorijos apie architektūros organiškumą ir gebėjimą sukurti darnų santykį su aplinka, padėjo pamatus savitai P. Soleri filosofijai ir darbo braižui.

 

Grįžęs į Italiją architektas toliau gilinosi ne tik į savo srities subtilybes, bet ir nuosekliai studijavo įvairių gamtos reiškinių dėsningumą, jų poveikį aplinkai ir žmogui. Pradėjęs studijuoti keramiką, P. Soleri gavo pirmąjį stambų architektūrinį užsakymą – į pietus nuo Neapolio suprojektuoti didžiulę keramikos gamyklą „Artistica Ceramica Solimene“. Fabrikas visiškai nepanėšėjo į kitus pramoninės paskirties objektus ir daugelį stebino savo fantastiškomis formomis, puikiai derančiomis su jį supančia aplinka. Žvelgiant į „Artistica Ceramica Solimente“, akivaizdu, kad estetiniam P. Soleri vertybių formavimuisi didelę įtaką buvo padaręs ir garsusis ispanas A. Gaudi.

Arkologinę P. Soleri teoriją galima vadinti atsaku į 7-ajame dešimtmetyje kaip niekad aiškiai išryškėjusias aplinkosaugos problemas. Kaip pagrindinę jų priežastį garsusis utopistas įvardijo grėsmingai išplitusias urbanistines struktūras, uzurpuojančias nesuvokiamus žemės plotus, švaistančias energijos išteklius ir skatinančias visuomenės susiskaidymą.

 

P. Soleri siūloma alternatyva – tai ypač kompaktiški miestai, atkartojantys natūraliai gamtai būdingus organinius procesus. Juose iki minimumo sumažinta tokių urbanistinių elementų kaip keliai, pastatai projektuojami taip, kad būtų galima sutaupyti kuo daugiau energijos (pavyzdžiui, naudojama daug kupolinių konstrukcijų, leidžiančių kaupti saulės energiją), o bendruomenės nariai gyvena ne išsibarstę po atokius priemiesčius, bet susitelkę gyvenvietės centre. Miesto pakraščiuose taip pat vystomas žemės ūkis, aprūpinantis žmones šviežiais maisto produktais. Pasak P. Soleri, toks miestas gali gyvuoti tada, kai visi jo elementai funkcionuoja visiškoje darnoje. Būtent tai yra būdinga natūraliems organizmams ir miestams, padariusiems didžiausią įtaką kultūros istorijai.

 

P. Soleri vertina technikos galimybes, tačiau pabrėžia, kad naudojamos neprotingai jos gali būti labai pavojingos. Pasak jo, būtent todėl žmogus turėtų kliautis ne poros dešimtmečių patirtį atspindinčiais mokslo laimėjimais, o kelių milijonų metų patirtį slepiančiais organiniais procesais, būdingais natūraliai gamtai.

 

Architektas išryškina ir kitą svarbią nūdienos problemą – žmonių susvetimėjimą ir išvešėjusią gyvenimo priemiesčiuose kultūrą. „Komunikacija yra visa ko pagrindas. Glaudūs ryšiai su kitais – tai geriausia, kas mums gali nutikti. Žmogiškos būtybės yra labai viena nuo kitos priklausomos ne tik dvasiškai, bet ir kaip natūralūs organizmai“, teigia P. Soleri. Anot jo, žmonių bendruomeniškumas lavina mąstymo procesą, todėl utopinėse gyvenvietėse didžiulis dėmesys privalo būti skiriamas socialinėms ir kultūrinėms gyventojų reikmėms.

 

P. Soleri manymu, būtent architektūra gali atkartoti gamtos pasaulyje vykstančius procesus ir pagelbėti žmonijai. „Būdamas dailininku, aš galiu būti ypatingas, tačiau negaliu pakeisti žmonių gyvenimo. Architektas tą gali. Bėda ta, kad daugelis architektų yra arogantiški individai, kuriantys gražius ir įdomius statinius, kuriuos aš vadinu „orchidėjomi“. Kad ir kokia nuostabi būtų, orchidėja negali atstoti miško, kuris yra organinio pasaulio visuma. Dauguma architektų pamiršta savo pagrindinę funkciją – tarnauti visai žmonijai, o ne keliems išrinktiesiems“, įsitikinęs jis.

Savo pavyzdžiu P. Soleri įrodė, kad alternatyvi ekologiška gyvenvietė yra ne tik fantastinių romanų siužetams tinkama utopija, bet visiškai įgyvendinamas dalykas. 1955 m. su šeima ir vėl grįžęs į JAV, architektas Rojaus slėnyje netoli Finikso miesto pasistatė savo pirmąjį „žemės namą“, dar žinomą Cosanti pavadinimu. Statinys buvo visiškai pritaikytas prie natūralaus dykumos kraštovaizdžio, optimalios būsto temperatūros klausimas išspręstas daugelį patalpų įrengiant po žeme, o pats projektas atitiko miniatiūrinį architekto propaguojamos alternatyvios gyvenvietės modelį. Cosanti yra ne tik paties P. Soleri ir jo šeimos buveinė, bet ir kambariai studentams, keramikos studija, erdvės meninėms akcijoms, baseinas.

 

Savo namą architektas tobulino ir plėtė gerus dvidešimt metų. Tačiau iki 1975 m. išsiplėtė ir Finiksas, o jo priemiesčius ir Cosanti ėmė skirti vis mažesnis atstumas. Grėsmė atsidurti tipiško urbanistinio darinio viduje P. Soleri paskatino pasitraukti iš pirmosios buveinės.

1970 m. architekto teorija įgavo dar brandesnį pavidalą – gerokai toliau nuo Cosanti, toje pačioje dykumoje iškilo pirmasis alternatyvus miestas Arcosanti. Tiesa, šis urbanistinis tvarinys tėra miniatiūrinis grandiozinių P. Soleri projektų dalis. Vis dėlto arkologijos teorija neliko vien brėžiniuose ir tapo apčiuopiamu objektu.

 

Arcosanti – nedidelis eksperimentinis miestas, galintis apgyvendinti iki penkių tūkstančių gyventojų. Nepaisant to, nuolat jame gyvena vos virš šimto žmonių. Dažniausiai – vizituojantys studentai ar architektūros srities profesionalai, kuriuos P. Soleri miestas traukia kaip savotiška naujų galimybių ir žmogiškų patirčių bandymų stotis. Miestą kasmet aplanko ir keliasdešimt tūkstančių turistų. Susimokėję tam tikrą mokestį ir sutikę prisidėti prie bendruomenės veiklos, jie čia gali pasilikti ir ilgesniam laikui.

 

Architektūros teoretikai šią gyvenvietę vadina urbanistine laboratorija. Iš tiesų: Arcosanti – tai nesibaigiantis gyvenimo, statybos ir kūrybos procesas. Šiuo metu mieste yra paties P. Soleri apartamentai, gyvenamosios patalpos, alternatyviųjų studijų centras, lankytojų centras, kavinė, suvenyrų parduotuvė, įrenginiai, kaupiantys saulės energiją, baseinas ir „Padangių apartamentai“, suteikiantys galimybę pernakvoti turistams. Šviežiomis gėrybėmis Arcosanti gyventojus ir jų svečius aprūpina aplink miestą išsidėstę šiltnamiai, žiemą veikiantys kaip saulės energijos kolektoriai.

 

P. Soleri teorija sulaukia ir entuziastingo pritarimo, ir skeptiškų vertinimų. Savaime suprantama, pastarųjų galima suskaičiuoti kur kas daugiau. Tačiau, kaip teigia pats Arcosanti įkūrėjas, pagrindinis šiuolaikinio žmogaus uždavinys yra ne reformuoti, o permąstyti savo poziciją ir atsakomybę tariamos realybės ir mus supančio pasaulio atžvilgiu. Sunku spėti, koks bus tolesnis idealaus miesto likimas. Turbūt kur kas svarbiau, kad buvo mėginta jį sukurti.