Ina Peseckienė
nuotr. Tado Černiausko, Tadaocern.com
Fotografas Tadas Černiauskas turi kuo pasigirti: neseniai pradėjęs karjerą jau įsirengė asmeninę studiją, surengė parodą, turi klientų ir gerbėjų. Tačiau Laikas.lt skaitytojams jis žinomas ne dėl šių nuopelnų, o dėl nepaprastai gražių „Ryžaplaukių“ fotosesijos nuotraukų.
Ar T.Černiauskas gali apibrėžti, kas jam yra „gražūs“ žmonės? „Mano darbo ir viso gyvenimo tikslas turbūt ir yra surasti atsakymą į klausimą „Kas yra gražu?“ Šiandien neturiu kuo pasidalyti su Jumis, nes paieškos tik prasideda“. Mūsų žiniomis, T.Černiausko paieškos prasidėjo dar architektūros studijų metu ir laikui bėgant atvedė prie fotografijos.
 |
.jpg) |
„New York Faces”
Baigėte architektūrą. Kodėl ėmėte fotografuoti?
Standartinis atsakymas į tokį klausimą būna „viskas gavosi labai netikėtai“. Mano atvejis – ne išimtis. Pabaigęs studijas ir dirbdamas architektu fotografavau tiek, kiek fotografuoja statistinis
Lietuvos pilietis, turintis „muilinę“. Tačiau turėjau nemažai pažįstamų fotografų, tad galima teigti, kad šį tą apie šią sritį nutuokiau. Juo labiau, man visad buvo įdomi tiek ši, tiek ir kitos kūrybos formos. Kita svarbi detalė – turėdamas draugę, kuri dirba vestuvių planavimo srityje, kartas nuo karto pamatydavau, kokią kokybę siūlo vestuvių fotografai. Supratęs, kad galėčiau pasiūlyti geresnį rezultatą, trinktelėjau kumščiu į stalą ir nusprendžiau pabandyti. Po pirmos fotosesijos pasipylė užsakymai ir avantiūra virto pagrindiniu darbu.
Ar padeda architekto išsilavinimas darbe?
Taip. Architektūra – tai kūrybinio polėkio ir racionalaus planavimo junginys. Tad dalį įgytos patirties lengvai galiu perkelti ir į fotografavimą. Architektūrai labai svarbi kompozicija, išgryninta mintis bei švari estetika, be nereikalingų detalių, ką labai pravartu įvaldyti ir fotografuojant. To aš dar mokausi.
Koks buvo kelias nuo pirmojo kadro iki asmeninės studijos?
Nors studija nėra baigtinis rezultatas, tačiau tai maloni detalė dirbant šioje srityje. Studijos įkūrimas, kaip ir fotoaparato paėmimas į rankas, buvo nedidelė avantiūra. Nei prieš padarydamas pirmą kadrą, nei prieš atverdamas studijos duris neturėjau sudėlioto plano, kokia viso to siekiamybė ir kur tai turi nuvesti. Dariau ir darau tai dėl galimybės įrodyti sau, kad turiu visišką laisvę priimti sprendimus ir rinktis, ką noriu veikti.
Lietuvoje fotografų nemažai. Ar rinka dar neperpildyta?
Rinkoje žaidėjų yra daug, tačiau norintys ir besistengiantys visada ras sau vietos. Žmonių skonis po truputį keičiasi, jie imama vertinti kokybę, tad galintys ją pasiūlyti darbo visuomet turės. O jei žmogui fotografija įdomi kaip galimybė kurti, o ne užsidirbti, tai jam konkurencija kaip ir neegzistuoja.
Fotografai dažnai „pasiskolina“ vieni kitų idėjas. Ką apie tai manote?
Tai bet kokios kūrybos formos sudedamoji dalis. Aplink yra žmonių, kurie taip pat kuria, tad natūralu, kad jie ar jų kūriniai įkvepia. Todėl dažnai galima įžvelgt panašumų tarp vieno ar kito fotografo darbų, juo labiau, kad pagrindinės temos kartojasi ir dažnas nori jomis pasisakyti. Ką jau kalbėti apie tai, kiek visko jau yra sukurta – sunku šiandien būti originaliam. O apie plagijavimą kalbėti neverta, nes tai ne kūryba, o pigi verslo forma.
Ar turite fotografą, kuriuo žavitės?
Tokių begalė, nes negali nesižavėti tais, kurie kažką daro geriau už tave. Visgi labiausiai man imponuoja klasikai, nes laikotarpiu, kai jie kūrė, turinio negalėjai užmaskuoti pigiais triukais, ir stiprūs darbai turėjo tvirtą pagrindą. Šiandien dažnai to pasigendama.
Ar fotografijos srityje revoliucija įmanoma ir ar būtina?
Priklausomai nuo to, kokius tikslus sau fotografas kelia ir kam jaučiasi atskaitingas. Jei sieki pripažinimo ir nori turėti gerai atpažįstamą vardą – revoliucija yra geras, tačiau nelengvai pasiekiamas tikslas. Tačiau jei kurdamas svarbiausiu vertintoju laikai save patį, tai gali viską apversti aukštyn kojom, kas suteikia be galo daug džiaugsmo, o galiausiai tai pastebi ir kiti.
Ar pats ieškote naujų sprendimų, idėjų, ar vertinate klasiką?
Nors ir žinau, kad naujovės paperka ir žavi, tačiau šiandien daugiau dėmesio skiriu žinių gilinimui ir mokymuisi. Kai išmoksiu formuluoti tinkamus klausimus kūryboje, atsiras ir tinkami atsakymai, kurie, galbūt, kažkam pasirodys naujovėmis. Tad manau, kad nauji sprendimai turi atsirasti savaime, o ne tiesiog iš nuvalkioto noro būti kitokiam ir originaliam.
Kokie tolimesni „Tadaocern“ planai?
Artimiausi planai – nebūti vien fotografu. Grįžti prie architektūros. O gyvenimo tikslas – būti pačiam sau užsakovu ir neturėti kitų klientų.
Ko reikia geram fotografui?
Turbūt tik tvirto požiūrio ir galimybės tuo požiūriu dalintis su jį suprantančiais. Nes būtent įgūdžiams, technikai, stiliui ar estetikos klausimams turi įtakos požiūris. Jo vaidmuo yra svarbiausias norint kažką pasakyti, o visa kita – tik priemonė tam pasiekti.
Ką patartumėte tiems, kas svajoja hobį paversti darbu?
Reikia nieko kito nedaryti, kaip tik per dienas ir versti tą hobį darbu. Tegul širdis parodo kryptį, o protas pasakys, kaip tai pasiekti. Pirmas žingsnis šio tikslo link – mesti tai, ką darai, o baimė dėl ateities kaipmat viską sustatys į savo vietas. Tai išbandęs išmokau labai gerą pamoką: tokie dalykai nėra mirtini, nors tą akimirka atrodo kitaip. Išaušta kita diena ir, žiūrėk, viskas virsta tik prisiminimais.
Šis straipsnis publikuotas balandžio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema GROŽIS, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba čia. Kiti numerio straipsniai:
Jogos asanos ir jų įtaka mums (Foto)
Ugninis raudonplaukių grožis – pro objektyvą
„Childfree“, arba renkuosi gyvenimą be vaikų
Nykstančios tautos dėmesys išvaizdai
Mados dizaineriai atranda naujas automobilių grožio formas
Naujai „iškeptas“ olimpietis – Juozas Bernota
„Grateful Dead“ ir Lietuvos krepšinio rinktinės nematomas ryšys
Pasidaryk pats – Veidrodžių karalystėje
Šviečianti plikė – vyriškumo įrodymas?!
Pilvo šokis – ne vien tik pilvo
„Seserų pasikeitimo akcijos su MOSAIC“ rezultatai
Balandžio mėnesio astrologinės prognozės