Mažuoju Monet vadinamas britas: „Tapyti man natūralu, bet galiu žaisti ir futbolą“

Laikas.lt
Parengta pagal dailymail.co.uk informaciją
Piešiniai KieronWilliamson. com

Devynmetis Kieronas Williamsonas nekantriai laukia savo tapybos darbų retrospektyvos atidarymo liepos menesį. Berniukas vadinamas „mažuoju Monet“ ir „būsimuoju Picasso“ jau rengė savo darbų parodą – takart visi 33 paveikslai buvo parduoti akimirksiu, o gabus vaikas uždirbo 100 tūkstančių svarų. Jaunasis talentas dar nežino, ar užaugęs bus tapytoju, nes jam taip pat patinka futbolas. 

Kieronas yra eilinis berniukas, kuris, kaip ir visi jo amžiaus britai, gyvena futbolu, nemėgsta eiti į mokyklą ir dievina superherojų šokoladukus. Kita vertus, kalbai pakrypus apie tapybą vaikas persimaino, jis stengiasi kalbėti rimtai ir atsargiai renka žodžius, akivaizdu, kad jam tai labai svarbu. Berniukas save vadina moderniu britų dailininku, kuris specializuojasi grynajame ir marinistiniame peizaže: „Mane domina spalvos ir jų maišymas. Naudoju daug natūralių žalios ir mėlynos atspalvių, kurie tinka mano peizažams. Kai kurie dailininkai, tarkim David`as Hockney, naudoja ryškias, akį rėžiančias spalvas, bet man atrodo, kad tuomet dėmesys krypsta į spalvą, o ne į darbo visumą.“ 

Berniukas labai atsakingai vertina savo talentą, o tapybą vadina „geriausia drauge“, tačiau pripažįsta, kad jam reikėtų būti drąsesniam ir pradėti tapyti žmones bei gyvūnus. Jis pasakoja jau pradėjęs piešti šuoliuojantį arklį, kuriuo yra visai patenkintas, tačiau pernai tapytą autoportretą mažasis Monet vertina kritiškai. Vaikas ne tik tapo, bet ir domisi menu. Kieron`o mėgstamiausias tapytojas Edwardas Seago, kaip ir jis pats kilęs iš Norfolko grafystės Rytų Anglijoje: „Man oda nuėjo pagaugais, kada vaikščiojau prie jo namo. Buvo nuostabu.“ Berniukas pasakoja, kad šis menininkas jo mėgstamiausias dėl atmosferos ir spalvų: „Jo kompozicija trikampė – viename kampe gali būti medis, kitame kelias, o trečiame pastatas, tad akį traukia visi trys objektai. Asmeniškai aš to nedarau, bet man patinka.“

Tėvams nusprendus įsigyti namą berniukas pasirinko būti savo mėgstamiausio tapytojo kaimynu, tiesa Edwardas Seago mirė 1974 - aisiais, tačiau nuostabios apylinkės liko – būtent tai sužavėjo jaunąjį tapytoją. Namas buvo vienintelis pirkinys, kuriam tėvai išleido menką dalį savo atžalos uždirbtų pinigų, o kuomet Kieron`as sulauks pilnametystės namas teisiškai priklausys jam. Tėvai sakosi, kad jiems būtų nepatogu pradėti gyventi iš savo vaiko pinigų ir jie tiesiog nori, kad jis augtų kaip normalus berniukas.

Berniuko mama pasakoja, kad ji bei vyras stengiasi neapkrauti vaiko ir nepasakoja jam, kiek žmonių iš anksto yra užsisakę jo darbų: „Nenorime, kad jam tai taptu darbu. Jis pats pasirenka, kuriuos paveikslus nori baigti greičiau, o kuriuos atidėti vėliasniam laikui.“

Tėvai pasakoja, kad jų sūnus visada turėjo griežtą nuomonę ir žinojo, ko nori: „Vaikystėje su juo buvo labai sunku. Jis buvo labai judrus ir dievino vandenį, kartais reikalaudavo pliuškentis vonioje tris kartus per dieną – gal dėl to jam patinka marinistiniai peizažai. Būdamas vienerių jis labai domėjosi paveikslais, buvusiais ant sienų. Trejų važinėjosi dviračiu be pagalbinių ratukų, žinojo visų dinozaurų pavadinimus ir nuolat kartojo, kad užaugęs bus garsus.“ 

Berniuko tėvas rinko apylinkių tapytojų akvareles, o susižeidęs koją ir nebegalėdamas dirbti statybininku bei elektriku, jis pradėjo šiek tiek prekiauti paveiklais, tačiau niekada nebandė to įskiepyti savo vaikams – Kieron`o sesuo tapyba nesidomi, nors vaikystėje turėjo tokias pačias sąlygas, kaip ir brolis. Būdamas septynerių berniukas pradėjo klausinėti apie tapybos techniką, kuo skiriasi akvarelės ir aliejiniai dažai, tad tėvai, negalėdami patys atsakyti į sūnaus klausimus, užrašė jį į kursus bei supažindino su vietos menininkais. 

Vienas iš pirmųjų berniuko mokytojų buvo Tony Garneris, kuris tapybos moko suaugusiuosius. Vyras iki šiol prisimena pažintį su gabiuoju tapytoju: „Jis lenkia daugelį suaugusiųjų. Labai neįprasta, kad vaikas net nebando kopijuoti kitų. Jis jau turi savitą stilių. Aš jį išmokiau tik kelių praktinių dalykų – kompozicija bei perspektyvos suvokimas jam yra įgimta. Neįtikėtina, kaip jis greitai tobulėja.“

Šiandien Kierono tėvų didžiausias galvos skausmas yra normali berniuko vaikystė, jie stengiasi leisti jam priimti sprendimus pačiam tiek, kiek tai yra įmanoma, tačiau, žinoma, kad tam tikri draudimai egzistuoja. Kieron`as norėjo mesti mokyklą ir daugiau laiko skirti tapybai, tačiau tėvas jam griežtai uždraudė tą daryti. Vaikas keliasi šeštą ryto, kad prieš mokyklą dar spėtų patapyti ir teigia, kad pamokose jam nuobodu: „Man neįdomu, kada mokytojai daugybę kartų kartoja tai, ką aš jau supratau. Man gerai sekasi matematika, bet aš prastai rašau. Žinau, kad man reikėtų stengtis kalbėti sudėtingesniais žodžiais.“ 

Tėvai nepaiso sūnaus užgaidų ir teigia, kad mokykla yra svarbi ne tik dėl išsilavinimo, bet ir dėl sugebėjimo bendrauti su savo amžiaus žmonėmis – dažnai itin talentingi vaikai sunkiai palaiko ryšius su bendraamžiais, tačiau Kieron`ui tai nėra problema: „Nenoriu mokykloje pasakoti apie tapybą, nes jeigu papasakosiu vienam vaikui, tai įdomu bus visiems, visi klausinės ir man bus gėda. Aš apie tai pasišneku su šeima, o su kitais vaikais veikiu tą patį, ką ir jie. Man susibendrauti padeda futbolas, nes gerai žaidžiu ir, kaip ir tėtis, palaikau Leeds komandą.“

Tėvai džiaugiasi savo sūnaus talentu, tačiau stengiasi jį vertinti atsargiai ir tam ruošia savo vaiką – juokaudami jam sako, kad reikia džiaugtis, jeigu pardavimo kaina padengia rėminimo išlaidas. „Kieron`as turi veiklą, kurią dievina, o tai, atsiželgiant į jo amžių, yra nuostabu. Mums truputį sunku susitvarkyti su visuomenės dėmesiu ir komerciniu jo darbų aspektu. Jį dažnai kviečiasi televizijos ir radijas. Jį kvietė į Hon Kongą, Oprah Winfrey siūlėsi iš jo imti interviu. Jis, žinoma, sutiktų, jeigu tik leistume, bet mudu manome, kad jis visada galės tą padaryti, kai paaugs,“ – pasakoja berniuko tėvai. 

Kieron`as sako, kad dėmesys jam labai patinka ir jis džiaugiasi galėdamas susipažinti su žmonėmis, tačiau didesnę laimę jam teikia savo meno kolekcijos rinkimas – sekdamas tėvo pėdomis jis taip pat ieško paveikslų internete ir juos superka. Tėvas pasakoja, kad tą daryti sūnų paskatino jis pats: „Manau, kad taip jis bus saugesnis. Sulaukus pilnametystės jam gali kilti noras iššvaistyti turimus pinigus. Investuotus į paveikslus pinigus išleisti bus sunkiau – dings impulsyvumas, nes prieš parduodant juos reikės nešti vertintojams.“

Žinoma, didžiausią laimę Kieronui Williamsonui teikia tapyba: „Jeigu man kas nepavyksta, tai kartais pradedu rėkti, bet pailsiu ir visada vėl bandau, kol pavyksta. Šiuo metu man sunkiai sekasi su horizontais, jie dešinėje krypsta žemyn, bet aš kaip nors susitvarkysiu.“

Claude Monet, Kieron Williamson, tapyba, vaikas

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai