Atostogų lentyna

Labai nesinori tikėti sinoptikų prognozėmis, kad ši vasara atneš daugiau lietaus negu saulės. Regis, jaukiems pasisėdėjimams prie židinio ir arbatos puodelio užtektų rudens ir žiemos… Kad net ir apniukusios atostogos nenueitų šuniui ant uodegos, į jūsų kambarius skubame gabenti puspilnę gerų knygų lentyną. Neprikrauname jos iki pat viršaus, palikdami vietos ir jūsų pasirinkimams.

 

Įsižiūrėję atidžiau pastebėsite, kad nerinkome tik pačių naujausių, dar spaustuvės dažais kvepiančių knygų. Sudėjome ir tas, į kurias galbūt neatkreipėte dėmesio anksčiau. Arba kurioms iki šiol neradote laisvos popietės ar vakaro. 

Galima tik pasidžiaugti, kad po „Juodosios knygos“ leidykla „Tyto alba“ ėmėsi ir kitų turkų žodžio meistro, Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko kūrinių.

Pradėjęs skaityti „Stambulą“, nejučia susimąstai, ar galima su didesne meile ir estetiniu pojūčiu pasakoti apie savo miestą, kuriame persipina viena už kitą įdomesnės žmonių istorijos, sielos gelmes palytėjantys jausmai, kerinčios spalvos ir kvapai. Neveltui sakoma, kad gyvendamas Stambule, O. Pamukas stebėjo pasaulio ir žmonijos įvairovę. Užburianti ir hipntizuojanti knyga.

 

Lin dirba viešbučio kambarine. Kažin, ar daug kam tai būtų svajonių darbas. M. Orthso herojei nutinka priešingai — kambarių tvarkymas ją ne tik gelbsti nuo egzistencinės tuštumos, bet ir leidžia atsidurti taip arti kitų gyvenimų. Lin ima dar kruopščiau valyti dulkes, kloti lovas, tvarkyti daiktus, viešbutyje praleisdama vis daugiau laiko.

Pakerėta galimybės prisiliesti prie svetimų žmonių istorijų, ji susižavėjusi apžiūrinėja ir uodžia svečių daiktus, matuojasi jų drabužius, sklaido raštelius, o sykį yra priversta slėptis po lova, nes į kambarį grįžta jo gyventojas… Iš pirmo žvilgsnio plonytė knygelė yra neįtikėtinai talpi. Tuo tarpu puikus pasakojimo stilius neleidžia nuo jos atitrūkti iki paskutinio puslapio.

 

Prancūzų kilmės sibirietį A. Makine tikriausiai jau pažįstate iš Goncourtų ir Médici premijomis apdovanoto romano „Prancūziškas testamentas“. Regis, leidėjai išgirdo pernykštėje Vilniaus knygų mugėje apsilankiusio rašytojo rekomendacijas į lietuvių kalbą išversti ir „Moterį, kuri laukė“.

Tai įstabus pasakojimas apie neišsipildžiusią, amžiną ir nemarią meilę moters, atkampiame kaimelyje prie Baltijos jūros daugiau nei trisdešimt metų laukiančią savo dingusio mylimojo. Veros laukimas alsuoja šalia jos kasdienio gyvenimo — moteris mokytojauja kitapus ežero esančiame kaime, rūpinasi vienišomis senutėmis, dirba įprastus buities darbus. Rūsčią jos tikrovę tarsi papildo nuostabus ir griežtas šiaurės gamtos peizažas. Moteris ima vis labiau dominti gerokai jaunesnį rašytoją, atvykusį į kaimą rinkti medžiagos apie vietos gyventojų papročius.

A. Makine yra pasakojęs, kad pasirodžius šiam romanui, daugelis kritikų nusprendė, jog panaši istorija galėtų nutikti tik Rusijoje. Tačiau rašytojas patikino vėliau išgirdęs panašią  istoriją apie moterį, gyvenusią Prancūzijoje. Anot jo, tai įrodo, kad pasišventimas vienintelei ir amžinai meilei nepriklauso nuo tautybės ar kultūrinio mentaliteto — tai kažkas, kas veda kur kas giliau.

Ar prisiimenate „Žiemos ekranus“ ir debiutuojančios režisierės Mone Achache kino juostą „Ežys“? Taip, tai buvo ne kas kita, kaip garsiojo Muriel Barbery romano „Ežio elegancija“ ekranizacija. Pagaliau turime ir jo vertimą.

Iš pažiūros atšiauri namo sargė Renė, dvylikametė turtingų buržua duktė Paloma ir meno mylėtojas japonas Kakuro Ozu — šių personažų istorijos neįtikėtinai persipina šmaikščiame ir išties elegantiškame romane. Jį rekomenduojame visiems, jaučiantiems sentimentus paryžietiško gyvenimo dvelksmui ir literatūrai, kupinai gero humoro jausmo, jautraus atidumo ir filosofinių įžvalgų.

E. Parulskio (nepainioti su Sigitu Parulskiu!) tekstai tikrai turėjo neprasprūsti pro akis tiems, kas kartkartėmis pavarto tokius periodinius leidinius, kaip „Verslo klasė“, „Šiaurės atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Veidas“ ar „Kinas“.

Pats autorius save vadina kasdienybės kolekcionieriumi, o gausią kolekciją sėkmingai pavertė intelektualiais, įžvalgiais ir žaismingais tekstais. Apie mus supančius daiktus ir reiškinius E. Parulskis pasakoja išradingai, detaliai ir su lengva šypsena, kurios neretai taip trūksta sunkiasvoriuose lietuviškuose esė. Rekomenduojama tikriems žodžio ir stiliaus meistrystės gurmanams.

Knygoje publikuojami 1946 — 1956 m. Vokietijoje ir Amerikoje rašyti J. Meko tekstai. Tiek trumposios prozos kūriniuose ir eilėraščiuose, tiek filmuotoje medžiagoje autorius atiduoda duoklę akimirkai.

Stebėdamas J. Meko akimirkas supranti, kad būtent jos yra didžiausias emocinės talpos ir tikslumo vienetas. Ryšku, tikra, gilu.

Apmaudu, kad pasaulyje pripažintų ir reikšmingų knygų vertimai į lietuvių kalbą kartais vėluoja kelias dešimtis metų. Taip nutiko ir su kataloniečių rašytojo J. Marsé romanais. Prieš dvejus metus leidykla „Versus aureus“ ištaisė šią klaidą ir išleido romaną „Driežo uodegėlės“.

Pernai metais pasirodė ir „Mergina aukso kelnaitėmis“, 1978 m. apdovanota „Premio Planeta“ premija, kasmet teikiama už reikšmingiausią pasaulio literatūros kūrinį ispanų kalba. Kaip ir būdinga ispanakalbei literatūrai, J. Marsé pasakojimuose beveik nusitrynusi riba tarp sapno ir realybės. Socialinės realijos ir personažų santykiai neretai vystosi mirguliuojantį miražą primenančiame vizijų ir fantasmagorijų pasaulyje.

„Mergina aukso kelnaitėmis“ pasakoja apie rašytoją, glaudžiai bendradarbiavusį su Franko režimu. Atsiskyręs nuo visuomenės, jis kurpia savo melagingus memuarus, tikėdamasis pakreipti istorinę tiesą sau palankia linkme. Tačiau vieną dieną pas jį atvyksta dukterėčia Marijana. Įžūli, velniškai ironiška nutrūktgalvė, spinduliuojanti begalinę seksualinę energiją, apverčia fantazijų pasaulyje nardančio dėdulės gyvenimą aukštyn kojomis.