Laikas.lt
Ar daug žinai apie kiną? Ar kada bandei rašyti recenzijas apie filmus? Nėra laiko, noro, o gal tiesiog nežinai, nuo ko pradėti? Arba dažnai stabdo baimė, kad pernelyg mažai žinai?
„Skalvijos“ kino centras kartu su laisvalaikio portalu Laikas.lt neseniai paskelbė recenzijų konkursą, kurio metu visi norintys buvo kviečiami registruotis ir rašyti recenzijas apie matytus filmus. Iš visų norinčių, kurie registravosi konkursui, atrinkome 7 skaitytojus, kuriuos kino centras Skalvija pakvietė pažiūrėti Xaviero Dolano filmo „Įsivaizduojamos meilės“, po kurio visi dalyviai atsiuntė savo recenzijas. Visas jas įvertino „Skalvijos“ kino centro atstovai, Laikas.lt komanda, internetinio puslapio Kinomaistas.lt kūrėja Dainora Remeza bei kino režisierius Romas Zabarauskas.
Konkurso dalyvio Jono recenzija
Turinys prieš stilių
„Įsivaizduojamos meilės“ – tai antrasis kanadiečių-prancūzų režisieriaus Xaviero Dolano filmas, nepaisant jo jauno amžiaus (22 m.). Jau debiutiniu filmu („Aš nužudžiau savo motiną“/„Jai tue ma mere“) šis jaunasis kino kūrėjas visus spėjo sužavėti savo talentu ir visi drąsiai klausė: „Kas toliau?“ O toliau dienos šviesą išvydo antrasis jo filmas – „Įsivaizduojamos meilės“. Pastarasis taip pat spėjo sužibėti įvairiuose kino festivaliuose, tame tarpe Kanuose laimėjo specialųjį jaunimo prizą. Nors „Įsivaizduojamos meilės“ ir netapo filmu, pretenduojančiu tapti režisieriaus vizitine kortele, bet Dolanas vis tik patvirtino jam suteiktą kino talento vardą.
Filme „Įsivaizduojamos meilės“ pasakojama istorija apie meilės trikampį, ironiškai parodantį, kaip mus kartais kvailai priverčia elgtis meilė ar stiprus susižavėjimas. Vieną pagrindinių vaidmenų, kaip ir debiutiniame savo filme, atliko pats režisierius Xavieras Dolanas, šį kartą suvaidinęs Francis, gėjų, kurio geriausia draugė Marie (aktorė Monia Chokri). Abu yra arogantiški jauni stileivos, kurie mėgsta leisti laiką kartu. Tačiau vieną dieną judviejų pasaulis susijaukia, kai jų gyvenimuose pasirodo Nicolas (aktorius Nielsas Schneideris). Tikras gražuolis, gamtos apdovanotas auksinėmis garbanomis, iš pažiūros nekaltas bei „teisingus“ žodžius barstantis vaikinas.
Netrukus trijulės platonišką bičiulystę keičia Franco ir Marie dovanos Nicolui, planuoti „netyčiniai“ susitikimai ir kt. Kai nei vienam iš jų nepavyksta toliau pasistūmėti kovoje dėl Nicolo meilės, Francis su Marie tarpusavy atitolsta, tampa atšiaurūs vienas kito atžvilgiu, jų draugystę keičia konkurencija ir auganti konfrontacija.
Pati filmo istorija paprasta ir gana banali, todėl vien idėjinis filmo lygmuo savaime neprideda siužetui stiprumo, veikiau – atvirkščiai. Tačiau visa atsvara kyla iš to, kaip perteikiamas siužetas – filmo stilius, muzika, kinematografija, vizualizacija. Bet ar to pakanka, ar atsveria tiek, kad filmas taptų įdomus, žiūroviškas? Ar stilius gali atsverti turinio trūkumą?
Turinys. Pirmiausiai, filme į akis krenta veikėjų paviršutiniškumas. Filmo eigoje gilesnių minčių ar dialogų neišgirsite. Personažų grožis ir elegancija yra viskas, ką jie turi. Kita vertus, tokie veikėjų Franco ir Marie personažai per daug neužkliūna, nes Dolanas koncentruojasi būtent į judviejų tarpusavio konfrontaciją, lengvą atitrūkimą nuo realybės ir kančias dėl meilės be atsako. Dėl tos pačios priežasties Dolanas nė kiek nebando išsamiau atskleisti paties Nicolo charakterio, siekdamas jį parodyti tik tokį, kokį įsimylėjėliai susikūrę savo galvose.
Tačiau bėda ta, kad pastarojo veikėjo abejingumo bruožas su laiku tampa keistas ir per silpnas faktorius stipriam personažui bei stipresnei istorijai išvystyti. Nori nenori, bet savęs bent kartą paklausi: kas jam negerai? Arba jį tokį mato tik Francis su Marie, arba jis naiviai nesupranta savo elgesio, arba jis susireikšminęs tiek, kad leidžia sau žaisti kitų žmonių jausmais. Paskutinė teorija pasitvirtina filmo pabaigoje, kai prasiveržus emocijoms Francis su Marie susipeša lyg mokyklinukai (sunku nepastebėti, kaip režisierius visame filme sugeba harmoningai išlaikyti dramos ir komedijos santykį), o Nicolas savanaudiškai lepteli, kad gamta jam atsibodo ir tie, kas jį myli, tegu eina kartu su juo…
Įdomu pastebėti tai, kad, paties režisieriaus žodžiais, jo asmeninio žavesio paslaptis yra „vienas arbatinis šaukštelis abejingumo“. Akivaizdu, kad Nicolas šiuo atveju yra visa statinė abejingumo ir jis laikosi įsikandęs būtent tokios sukarikatūrintos filosofijos.
Dolanas filme įterpia pseudo dokumentinius kadrus – vyro ir moters pasakojimus apie nesėkmingas meiles. Per šiuos intarpus galima išgirsti daug ironiškų „aukselių“. Tačiau paties siužeto filme tai vystyti nepadeda, veikiau kiek paįvairina į pabaigą filme sulėtėjusį istorijos pasakojimą.
Stilius. Neabejotinai stiprioji šio filmo pusė. Minėtina, kad Hamtono tarptautinių filmų festivalyje šis filmas buvo apdovanotas už geriausią kinematografiją. Filme gausu vietų, kur žaismingai derinami sulėtinti vaizdai, spalvos, kompozicija ir muzika. Pradedant nuo meilės scenų mėlynai ar žaliai apšviestame miegamajame, grojant Vagnerio simfoninei muzikai, ir baigiant prie sulėtintų vaizdų ne sykį derinamai italų kilmės primadonos Dalidos dainai „Bang Bang“. Įdomu paminėti tai, kad pastaroji dainininkė taip pat buvo kankinama nesėkmingos meilės. Nusižudė jos buvęs vyras, vėliau abu meilužiai, o galiausiai ir pati savo noru pasitraukė iš gyvenimo.
Galima teigti, kad šimtu procentu tokie „saldūs“ kinematografijos triukai neatpirko dramaturgijos trūkumų, bet visgi dėl tokio istorijos perteikimo atitraukti akis nuo kino ekrano vietomis tampa sunku. Iškart prisiminiau kino legendos režisieriaus Alfredo Hitchcocko mintį, kad ateityje režisierius sėdės kino salėje prie pultelio ir tiesiog junginės mygtukus, atsakingus už vaizdus ir garsus, tokiu būdu manipuliuodamas žiūrovų pasąmone.
Galbūt rimtesnio kino mylėtojams vien tik spalvų grožis, lyg reklaminiuose ar vaizdo klipuose žaidžiantys sulėtinto vaizdo bei garso deriniai gali iki galo ir „nepapirkti“, tačiau kita vertus, prieš tai atsilaikyti bus sunku.
Komisijos komentarai ir balai:
Kino teatras SKALVIJA: recenzija parašyta įdomiai, informatyviai ir argumentuotai pažeriant kritikos. Sėkmingas sprendimas šiuo atveju buvo atskirti filmo turinį bei stilių ir juos panagrinėti giliau, kartu atskleidžiant ir vidinį filmo konfliktą. Balas 9,5
R.Zabarauskas: Jonas filmą pristatė trumpai ir aiškiai bei jį argumentuotai įvertino. Norėtųsi dar gilesnės, originalios pačio filmo intepretacijos, kažko, ko žiūrovas, pamatęs filmą pirmą kartą, nepastebėtų. Taip pat neverta minėti apdovanojimų, kurie kino pasaulyje nėra laikomi itin svarbiais. Nesupratau, ką turėjo atskleisti A. Hitchcocko citata. Balas 8
Laikas.lt: šauniai aptartas turinys, įsigilinta į pavienes scenas, jų reikšmę siužetui. Dramos ir komedijos paminėjimas – taip pat reikšmingas recenzijos fonas. Aiški recenzijos struktūra – skaitant ji lukštenasi kaip riešutas. Gal tik šiek tiek pritrūkta specifinės kino leksikos. Balas 9
D.Remeza: apžvalga pakankamai išsami, tačiau trūksta gilesnio požiūrio, analizės. Balas 8