Dovilė Raustytė
Nuotr. – Karolina Kinčinaitė
Karolina Kinčinaitė skaitė skaitė maisto gamintojų tinklaraščius, kol ėmė ir pati sukūrė skaniąją „Citrinos žievelę“. Mergina pasakoja apie savo virtuvėje daromus stebuklus, lepinamus draugų ir šeimos narių skrandžius, nesėkmingai pasibaigusius bandymus ir šiaip burnoje tirpstančias smulkmenas…
Ryte – paskaitos, vakare – darbas, laisvalaikiu – savanoriavimas… Kada, Karolina, gamini?
Būna, kad maisto negaminu visą savaitę. Tpač egzaminų sesijos metu pamirštu, ką reiškia sukiotis virtuvėje. Tada mano gelbėtojai būna jogurtai, vaisiai ir kiti užkandžiai. Tačiau laisvomis dienomis būtinai gaminu kažką skanaus, todėl pietus man dažnai atstoja gabalėlis pyrago.
Vadinasi, maisto gaminimas yra tavo hobis?
Tai labiau mano gyvenimo dalis. Jis tokiu tapo, kai gal prieš ketverius metus pradėjau labiau kreipti dėmesį į tai, ką valgau. Esu žmogus, kuriam greitai viskas atsibosta. Tas pats buvo ir su maistu, todėl pradėjau dažniau improvizuoti virtuvėje.
Kas tavo pagrindiniai ragautojai?
Pirmiausia visus mano gamintus patiekalus ir skanumynus išragauja šeima – mama, tėtis ir sesė. Patvirtintais šeimos „komisijos“ skanumynais lepinu draugus ir bendradarbius. Dažniausia draugų atsiliepimai, gal būt iš mandagumo, būna kur kas geresni nei šeimos narių.
Iš kur išmokai gaminti?
Vaikystėje stebėdavau mamą, kaip ji gamina mūsų mažoje virtuvėlėje. Paaugusi, susirinkdavau visus mamos kulinarinius žurnalus, susidėdavau šalia savęs į krūvelę ir vartydavau kartais net visą dieną. Po kiek laiko jau žinojau, kokie receptai seka vienas po kito, bet man vis tiek labai patiko žiūrėti į nuotraukas, įsivaizduoti skonį ir kvapą. Iki šiol tie žurnalai guli mano spintelėje.
Pameni savo pirmąjį rimtesnį bandymą virtuvėje?
O mano pirmasis rimtas patiekalas buvo džiovintais abrikosais įdaryta vištienos krūtinėlė. Kaip vaikui tai buvo gana sudėtingas patiekalas, bet tėvai suvalgė, ir kiek pamenu sakė, kad skanu buvo.
Pasitaiko nesėkmių virtuvėje? Pameni didžiausią?
Nebūna jų daug. Prisimenu, kad būdami vaikai su kaimynais kepėme vaflius, labai senoje vaflinėje, pamiršome ją patepti riebalais, todėl visi blynai svilo prie vaflinės sienelių, o mes nesupratome nuo ko. Blogiausia buvo dėl to, kad vaflių taip ir neišsikepėme, o barti gavome nuo mamos, kad visą cukrų sunaudojome.
.jpg)
Koks tavo mėgstamiausias patiekalas?
Labai sunku kažką išskirti, nes esu ragavus labai daug gerų patiekalų. Jei tai būtų saldus patiekalas, rinkčiausi karamelinį, šokoladinį, riešutinį arba su visais ingredientais kartu, jei sriuba – aštrią arba pačią paprasčiausią moliūgų sriubą su trupučiu sūrio ir skrebučiu, o pusryčiams kasdien galėčiau valgyti granola su jogurtu arba burnoje tirpstančius blynelius su sirupu.
Galėčiau sąrašą tęsti iki begalybės, kaskart prisimenant vis kitą patiekalą… Viskas dažniausia priklauso nuo nuotaikos ir laiko, kurį galiu praleisti virtuvėje, nes kartais pasigaminti lazaniją ar trisluoksnį tortą paprasčiausia jo neužtenka, kad ir kaip norėtųsi, tada gelbsti patikrinti ir greiti receptai.
Gal yra toks patiekalas, kurio visi tavęs prašo, bet tau taip nepatinka jį gaminti?
Tikriausia tokio nėra. Tačiau yra tokių, kuriuos tiesiog neįdomu gaminti, tiksliau nusibodę, nes karts nuo karto gaminu juos namiškių prašymu. Vienas seniausiai kepamų pyragų – kavos keksas. Jį tikriausia užsimerkus galėčiau pagaminti.
Dažniau idėjų semiatės iš knygų ar interneto?
Internete iš kitų tinklaraštininkų. Vis periodiškai pavartau knygas, pasižymiu receptus, bet taip jų ir nepagaminu.
Kaip kilo mintis pradėti rašyti internetinį maisto dienoraštį?
Dažnai skaitinėdavau kitus tinklaraščius, ir vis atkalbinėjau save nuo minties pačiai tokį sukurti. Atrodė, reikia tiek daug visko mokėti: gaminti, gražiai maistą pateikti, sukomponuoti ir nufotografuoti, o po to jį dar aprašyti. Tačiau kartą, sėdint prie kompiuterio ir skaitant, mama užėjo į kambarį ir aš garsiai pasvarsčiau, kad gal ir man reikėtų pradėti rašyti, mama sako: „pabandyk!“ ir man to užteko. Tą patį vakarą sukūriau „Citrinos žievelę“.