Ieva Varkojytė
Nuotr. – Lina Bartusevičiūtė
Kinija – ne tik milžiniška, unikali, egzotiška, tačiau ir sparčiai auganti didžiulių galimybių šalis.
Apie gyvenimą šioje įdomioje bei dideles perspektyvas atveriančioje šalyje kalbamės su Lina Bartusevičiūte – mergina, kuri prieš dvejus metus dėl savo svajonės nepabijojo ramaus gyvenimo Vilniuje iškeisti į judrų Šanchajų ir studijas viename geriausių Kinijos universitetų.
Lina, kas tave atviliojo į Kiniją? Kodėl nusprendei pasilikti šioje šalyje?
Į Kiniją atvažiavau studijuoti. Tikėjausi, jog pavyks išvykti metams. Pavyko. Išvažiuodama buvau ketvirto kurso studentė ir paskutiniajam semestrui būčiau turėjusi grįžti atgal, tačiau Vilniaus universitetas leido bakalauro darbą gintis per Skype, tad Sinologijos studijas baigiau čia, Kinijoje. Tada jau dirbau Lietuvos paviljone pasaulinėje EXPO parodoje, taigi šalyje pasilikau dar kuriam laikui. Vėliau atostogavau Pietryčių Azijoje bei toliau ieškojau darbo. Gavau visai neblogą pasiūlymą, tačiau dėl jauno mano amžiaus kilo problemų gaunant vizą, tad kurį laiką dirbau laisvai samdoma vertėja bei asistesnte. Nuo rugsėjo kinų kalba mokausi tarptautinius santykius Fudan universitete. Pabaigusi įgysiu magistro laipsnį.
Ar prisimeni pirmuosius įspūdžius šalyje?
Pirmosiomis dienomis buvo nelengva – gyvenau toli nuo centro, nieko nepažinojau. Taip pat supratau, kad per trejus metus Lietuvoje įgytų kinų kalbos žinių toli gražu neužtenka, tad labai daug mokiausi. Po mėnesio jau pasidarė lengviau, po pusės metų dar lengviau, o dabar per porą dienų galiu parašyti visai skaitomą akademinį darbą kiniškai. Kaip sako mano bendrakursis kinas, didžiausia problema yra ta, jog kinų kalba neturi gramatikos. Patys rimčiausi argumentai mokantis – „taip sakoma“ arba „taip neskamba“.
Kinija milžiniška ir marga, tad gal visgi turime bendrumų?
Kinija yra egzotiška – tai 55 oficialiai pripažįstamos tautinės mažumos, 22 provincijos, 5 autonominiai regionai bei Taivanis, Honkongas, Makao. Taigi, kiekvienoje provincijoje gyvenimas verda nevienodai. Gyvenu Šanchajuje, kuriame išorinių bendrumų, aišku, nemažai: tos pačios parduotuvės, restoranų tinklai. Šanchajus vienas labiausiai išvystytų miestų pasaulyje: viešasis transportas, taksi – pigūs ir saugūs, keliai mieste nemokami, kaip ir tiltai, tuneliai po upe, kurių yra ne vienas ir ne du. Miestas auga, keičiasi žmonės. Vieną dieną gali nueiti į kinų fotomenininkės parodą galerijoje, kitą dieną pažiūrėti pasaulinio lygio atlikėjų koncertą, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo baletą, o trečią – paklausyti kiniško džiazo ir padainuoti karaokė. Yra begalė klubų, ko Kinijoje tradiciškai nebūdavo. Kai kurie jų duris atveria tik 3 val. ryto.
Matei akademinį gyvenimą Vilniaus universitete, dabar esi studentė Kinijoje. Kuo skiriasi studijos Kinijoje ir Lietuvoje?
Mano specialybė – kinų kalba ir kultūra – gana periferinė Lietuvoje, todėl lyginti su vienu seniausių Kinijoje tarptautinių santykių fakultetu yra labai sudėtinga. Dabar studijuoju ilgametes tradicijas turinčioje katedroje, kur dirba stiprūs pasaulinio lygio specialistai, o studijuojant Vilniuje labai trūko netgi būtinos studijoms medžiagos. Mano dabartinis magistro darbo vadovas buvo Kinijos misijos Europos Sąjungoje pirmuoju sekretoriumi, tačiau dabar dėsto universitete. Iš to galite suprasti, jog dėstytojo socialinė padėtis, atlyginimas ir prestižas yra kur kas aukštesni Kinijoje negu Lietuvoje. Kiek esu bendravusi, visi dėstytojai labai plataus akiračio ir itin pasaulietiški, dažnas studijavęs užsienyje. Paskaitų pasirinkimo sistema labai patogi, galima lankyti net nepasirinktas, kitų dėstytojų vedamas paskaitas. Tai netgi skatinama. Dėstytojai visada mielai pataria, atneša ar rekomenduoja knygas, galima susitarti susitikti po paskaitos ir aptarti rūpimus klausimus. Dėl to norisi gauti kuo daugiau ir kuo įvairesnių žinių, nes jos yra prieinamos. Tiesa, gaunu Kinijos vyriausybės stipendiją, taigi man nemokamas ne tik mokslas, tačiau ir bendrabutis, draudimas ir kt. Vienintelis „blogumas“ – studijų programa trunka 3 metus, tačiau mano atveju tai tik džiaugsmas, nes sąlygos čia labai geros.
O kaip atrodo studentiškas gyvenimas Kinijoje? Kokie yra patys studentai, bendrabučiai?
Įstoti į gerą universitetą čia labai sunku – didelė konkurencija, tad įstojus jaučiamas pasididžiavimas. Egzaminai labai sunkūs, dėstytojai reikalauja daug ir reikalavimai yra visai kitokie negu Lietuvoje ar Europoje. Daugelis universiteto dėstytojų yra autoritetas, formuojantis studentų mąstymą, tad visas „iškalimas“, kuris mums atrodo labai svetimas ir nesuprantamas, yra reikalingas, kad žmonės galėtų susikalbėti. Politikų kalbose, žiniasklaidoje neretai pasakomi keli žodžiai ar keli vardai, ir pagal tai išsilavinęs žmogus supranta potekstę. Studentai labai darbštūs, uolūs bei susikaupę, negeria ir nerūko, išskyrus užsieniečius. Bendrabučiai priklauso nuo universiteto. Mažesniuose miestuose studentai gali sau leisti buto nuomą, tačiau Šanchajuje tai yra neįmanoma. Bakalauro studentai gyvena po keturis kambaryje, magistantūros – po du, o doktorantūros – po vieną. Užsieniečiai, gaunantys stipendiją, turi po atskirą kambarį. Kambariuose nėra dušo, tik tualetas. Bet bendrabučio kaina metams, berods, nesiekia nė 400 Lt. Užsieniečiams, gaunantiems stipendiją, bendrabutis nemokamas. Studentai – išdidūs kaip ir visi kinai. Visą gyvenimą, sutikę naują žmogų jie sakys, kad yra „fudan ren“, t.y. fudanietis – pabaigė vieną geriausių universitetų Kinijoje, kuriame aš dabar mokausi.
Kinija tiesiog neįsivaizduojama be savo šalies virtuvės, kurią itin pamėgo ir europiečiai. Gal visgi susidūrei su kokiomis įdomybėmis? Ar tiesa, jog šuniena Kinijoje – delikatesas?
Kinams atrodo labai keista, kad mes valgome tik vištienos filė, o visa kita galime ir išmesti. Kinijoje tiek dėl žmonių gausos, tiek dėl tradicijų susiformavo kitokie papročiai. Kinų maistas gali būti šaldantis, neutralus arba šildantis. Tarkime, juoda arbata šildo, tad ją geriau gerti žiemą, o žalia – vėsina, todėl labiau tinkama vasarai. Chrizantemų arbata labai padeda nuo peršalimo. Pasak kinų, jei per dieną išgersite bent vieną šios arbatos puodelį, jokios bacilos bus nebaisios. Šuns mėsa yra šildanti ir labai tinka žiemai. Beje, šunieną valgo ne tik kinai, bet ir filipiniečiai ar korėjiečiai. Kinijoje šunys valgymui auginami atskirai, o Filipinuose valgomi gatviniai šunys ir visa tai nėra taip egzotiška, kaip mums gali pasirodyti. Tai tas pats, kaip prancūzai valgo arklieną ar varlieną – lygiai tiek pat egzotikos. Kinijoje maistas ilgą laiką būdavo mitologizuotas, todėl „ką valgysi“, tuo ir tapsi. Ligoniai valgydavo tigro mėsą, vėžlių sriubą ir pan. Taip pat kaip ir Afrikoje valgomos gorilos, o artimuosiuose rytuose – raganosiai, nes manoma, jog suvalgęs šiuos žvėris įgausi nežmoniškos jėgos ir savybių. Kita vertus, visi kinai žino, ką valgyti, jei jiems ką nors skauda. Paydžiui, jei jie jaučia nugaros skausmą, užsisako kepenėlių, jei skauda galvą – masažuoja nykštį, jei skauda skrandį – dar kitaip. Toks kultūrinis identitetas.
O kokie tau atrodo kinai? Ar Kinijoje taip pat vyrauja savotiškas visuomenės spaudimas baigus mokyklą stoti į universitetą, vėliau įsigyti namus?
Manau, šita tendencija yra pasaulinė. Tik spaudimas Kinijoje daug didesnis, nes žmonių – ne trys milijonai, tačiau milijardas trys šimtai milijonų. Įstoti į gerą universitetą tikrai nelengva. Kiekvienas pasirinkimas turi būti labai atsakingas, todėl paaugliai neturi jokio hobio, tik mokosi. Vaikai kelias valandas per dieną praleidžia mokydamiesi hieroglifus – pradinėse klasėse juos reikia gerai išmokti, nes vėliau tam nebus laiko. Kas yra tipinis kinas labai sunku pasakyti. Kinija keičiasi kasdien, todėl kasdien keičiasi ir joje gyvenantys žmonės, todėl vienas gali priskirti vienokias savybes, kitas – kitokias. Mane žavi nuoširdžios kinų šypsenos, smalsumas ir draugiškumas.
Kiekviena šalis turi ją apraigiusių stereotipų. Kaip gyvenimas Kinijoje pakeitė tavo matymo kampą ir kokius stereotipus paneigė?
Manau, jog didžiausias stereotipas – tai, kad Kinija vystėsi ekonomiškai, tačiau nesivystė politiškai. Taip, čia galioja cenzūra, kuri kontroliuoja internetą ir žiniasklaidą. Tačiau šiuolaikinėje politikoje labai retai, beveik niekada, nesiremiama archajiško marksizmo-leninizmo dogmomis. Šiuolaikinė Kinija turi kelias ideologijas, kurios šiai šaliai tinka ir joje veikia. Kinai, kurie prie Mao negalėjo netgi turėti savo nuomonės, nekalbant apie viešus pasisakymus ir pan., šiandien su draugais gali kalbėti apie teisingus ar neteisingus politinius sprendimus. Atsiranda nemažai intelektualių straipsnių žiniasklaidoje. Netgi Jiang Zeminiui prakalbus apie „socialistinę rinkos ekonomiką“ buvo nemažai oficialių straipsnių ir netgi knygų, atvirai kritikuojančių jo politiką. Kritikai nesusilaukė jokių bausmių, yra gyvi ir šiandien ir toliau kritikuoja, tik jau ne Jiang Zeminį, bet Hu Jintao. Ir tuoj kritikuos Xi Jingpingą, būsimąjį Kinijos generalinį sekretorių. „Kinija yra ne Europa“, – sakė mūsų buvęs ambasadorius Rokas Bernotas. Ir bandant suvokti Kiniją reikia tai turėti omenyje. Ten žmonės gyvena kitaip, todėl ir politika, ir ekonomika yra kitokia, tinkama tai vietai ir tai kultūrai. Virš 80 proc. žmonių palaiko savo vyriausybę, didžiuojasi savo šalimi ir tai labai svarbu turint dvidešimtojo amžiaus istoriją Kinijoje. Kinija nėra tiesiog totalitarinė komunistinė valstybė – tai pirmasis stereotipas, kurį reikėtų sugriauti. Šiuolaikinei partijai priklauso verslininkai, kas būtų neįmanoma jokioje kitoje komunistinėje santvarkoje.
Ačiū už įdomų pokalbį!
