Jos rankose atgyja skiautės

Ar pamenate Petriuko draugą, kuris taip mėgo medų, kad net jį apdainavo ir apsimetinėjo debesėliu, kad šio skanėsto paragautų? Nostalgiją kelia ir knygos, ir rusiški kino filmai apie, kaip jis pats sako, „menko protelio“ meškiuką Mikę Pūkuotuką.

Ko gero, tokį geriausią draugą vaikystėje turėjo ne tik Petriukas, bet ir kiekvienas vaikas. Mažos juodos akytės, švelnus rudas snukutis ir minkštos minkštos letenėlės… O ar kada susimąstėte, kodėl tokie meškučiai kitose šalyse vadinami Tedžio meškučiais (angl. Teddy bears)?

Tedžio meškučio istorija

Tedžio „nuosavybe“ meškučiai tapo dar 1902 m., kai tuometiniam JAV prezidentui Teodorui Ruzveltui (pravarde Tedis (angl. Teddy) nesisekė lokių medžioklė Misisipėje.

^{„Misisipėje nubrėžta linija“}^{Nuotr. symonsez.wordpress.com}

Prezidento tarnautojai sugavę ir surišę juodąjį lokį pristatė T. Ruzveltui siūlydami jį nušauti. Prezidentas atsisakė: „Paleiskite lokį! Aš nešausiu į surištą žvėrį“ (angl. Spare the bear! I will not shoot a tethered animal.). Neilgai trukus laikraštyje „Whashington Post“ pasirodė karikatūristo Klifordo Berimano (angl. Clifford Berryman) iliustracija, pavadinta „Misisipėje nubrėžta linija“ (angl. Drawing the Line in Mississippi). Iš pradžių karikatūroje buvo pavaizduotas piktas, didelis, juodas lokys, kuris vėliau buvo perpieštas ir tapo mažesnis ir mielesnis, tarsi pliušinis meškutis. Tą patį mėnesį Brukline gyvenantys Morisas ir Roza Michtomai (angl. Morris and Rose Michtom) pagamino žaislinį meškutį, kurį pavadino „Tedžio meškučiu“ ir sulaukę prezidento pritarimo ėmė prekiauti tokiais žaislais, kurie bematant išpopuliarėjo ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje.

Ne tik vaikams skirtas žaislas

Komerciniai meškučiai, gailiai arba su šypsena žvelgiantys nuo prekybos centrų lentynų ir prašyte prašantys juos nupirkti, yra gaminami specialiai vaikams ir turi atitikti visus saugumo standartus (pvz., sudėtyje negali būti smulkių detalių, kuriomis galėtų užspringti mažas vaikas). Šiandien pliušiniai meškučiai siejami ne tik su vaikais, bet yra ir suaugusiųjų „žaislai“ — tai rankų darbo, kolekciniai meškinai. Lietuvoje šie žvėreliai dar nėra plačiai žinomi, o ir specializuotų parduotuvių, kuriose būtų galima jų įsigyti, nerasime, tačiau rankomis unikalius ir mielus žaisliukus siuvančių žmonių yra ir mūsų šalyje. Susipažinkime su geriausia meškučių ir lėlių drauge Irma Papeikaite, kurios magiškose rankose skiautės virsta į draugiškus, žaismingus ir nuostabaus grožio padarėlius.

^{Prancūzų kalbos studentas meškutis Miša}

— Kas tie kolekciniai meškučiai? Kam jie skirti? Iš ko gaminami ir kodėl jie taip vertinami?

Tai dažniausiai vienetiniai arba ribotu tiražu išleisti rankų darbo meškinai, kuriems pagaminti naudojamos specialios, tik meškinams ir jų draugams skirtos medžiagos: kailiukai (nuo moherio iki senovinio pliušo), sujungimai (vieną sąnarėlį sudaro 5—6 detalės), dažniausiai stiklinės (juodos, spalvotos arba išpieštos rankomis) akytės. Meškiai gali būti kemšami sinteponu, pjuvenomis, mineraliniu, plastikiniu arba metaliniu granuliatu, vyšnių kauliukais. Snukučiai būna velti arba suformuoti apkarpant kailiuką žirklėmis, su veltomis, siuvinėtomis, nulipdytomis, vaškuotomis ar lakuotomis nosytėmis. Senoviškam įspūdžiui sukurti (jei to siekiama) meškiai sendinami kava arba arbata. Iki 12 cm meškučiai vadinami „mini“ meškučiais, tačiau dažniausiai jų ūgis svyruoja tarp 20—40 cm. Vienas meškis gali būti kuriamas ir pora mėnesių. Kolekciniai meškinai nėra pritaikyti žaisti vaikams (dėl smulkių detalių ir tonavimo). Suaugusiems — tai vaikystės prisiminimas, talismanas, draugas ant rašomojo stalo ar knygų lentynos, miela dovana arba kolekcinis kūrinys. Meškinai ne perkami, o „įmeškinami“ (angl. For adoption). Keliaudami į naujus namus visi autoriniai meškučiai turi „asmens liudijimą“, kuriame yra nuotrauka, vardas, gimimo data, naudotos medžiagos, tiražas, autorius ir t. t.

— Kaip į tavo gyvenimą atkeliavo meškučiai? Iš kur kilo idėja juos gaminti? Nuo ko viskas prasidėjo?

Po daugybės rankdarbių kursų susipažinau su lėlių kūrimu. Buvau sužavėta galimybe kurti savo personažus, tačiau lėlėse labai pasigedau šilumos ir jaukumo. Nesąmoningai toliau stengiausi išbandyti vis naujas kūrybos sritis, kol į mano rankas nepakliuvo keletas autorinių meškučių. Pačiupinėjusi juos supratau, ko man taip ilgai trūko. Pasiuvusi pirmąjį meškutį dar ilgai ieškojau sau artimų „meškiniškų“ personažų, tačiau dabar jau tiksliai žinau, kokius meškučius norėčiau kurti — tai emocionalūs meškiai.

^{Poliarinė meškutė Tutė}

— Kas dabar tau yra meškinai?

Pirmiausia tai būdas išreikšti save. Tai tekstilinės skulptūros, kurios padeda perteikti tos akimirkos idėjas ir nuotaiką. Be to, tai magiškas procesas, kurio metu iš skiaučių krūvos gimsta į tave žiūrintis personažas su savo istorija ir nuotaika. Taip pat man, kaip autorei, labai svarbu sukelti teigiamas žiūrovų, meškių mylėtojų, emocijas, todėl mano meškinai dažniausiai yra žaismingi ir šypsosi.

— Iš kur atsiranda meškinų asmenybės? Vardai? Drabužiai? Ar būsimo žaisliuko paveikslas jau būna galvoje, ar viskas atsiranda gamybos procese? Koks pats svarbiausias siuvimo momentas?

Siūnant meškius pati svarbiausia akimirka man yra tada, kai galutinai suformuojama meškino veido išraiška ir pajunti, kad jis į tave žiūri. Emocija meškučio veide padiktuoja kūno proporcijas, detales, istoriją. Tikiu tuo, kad meškinai patys išsirenka sau drabužius, vardus ir šeimininkus. Jeigu drabužis meškučiui nepatiks, tuomet jis su juo ir neatrodys gražiai. Jeigu mažylis nenorės keliauti į namus su kažkuriuo žmogumi, tai ir pasistengs jam atrodyti nepatraukliai. Didžiausia paslaptimi man vis dar išlieka tai, kaip meškinai išsirenka sau vardus. Dažniausiai jie man tarsi pašnibždami į ausį, todėl net sunku suabejoti, kad toks vardas nėra tinkamas.


^{Auksaplaukė Fėja besilaukianti elfiuko}	^{Mamyčių numylėtinis meškutis Frenkas}

— Kaip lėlė Fėja atsidūrė Vilniaus senamiesčio „Pilies šokoladinėje“, o meškinas Frenkas ant atviruko Mamyčių dienos proga?

Lėlė buvo skirta labdaringai Kalėdinei mugei viename Vilniaus vaikų darželių. Besilaukiančią Fėją įsigijo „Pilies šokoladinės“ savininkai ir ji atsidūrė restorano vitrinoje. Meškutis Frenkas buvo pastebėtas mano tinklaraštyje ir su manimi susisiekė prekybos centro „Europa“ atstovė, kuri paprašė vieną iš Frenko nuotraukų panaudoti Mamyčių dienos proga spausdintiems atvirukams. Atvirukai buvo dalijami prekybos centre tą dieną apsipirkinėjusioms mamytėms.

— Pasidalink kūrybos idėja, kurią įgyvendinsi greitu metu. Kokie artimiausi planai?

Artimiausiu metu norėčiau daugiau dėmesio skirti dabar truputį primirštoms lėlėms, tačiau labai tikiuosi, kad ir meškučių dėl to nenuskriausiu.

Visus norinčius plačiau susipažinti su Irmos kūryba ar pabendrauti su pačia „meškininke“ kviečiame apsilankyti tinklaraštyje www.pudra-studio.lt.