Goda Raibytė
Nuotr. iš asmeninio herojės archyvo
Vieni gamtos mėgėjai palapines naudoja tik šiltomis vasaros dienomis, kiti – traukia į žygius po miškus ar Sibiro taigas, kur miega kartu su piktomis meškomis.
Pasirodo, net žvarbiausiu oru galima išvengti amputuotų galūnių ir pasimėgauti ekstremaliais nuotykiais pusnyse. Kaip tai padaryti? Laikas.lt paklausinėjo Vaidos, kuri nuo vaikystės keliauja žvarbiaisiais metų laikais. Ji teigia, kad kelionės yra gyvenimas, o kiekvienas gyvena taip, kaip užsimano.
Ar būtina specialiai ruoštis fiziškai, prieš pirmą kartą rengiantis į žygį šaltyje?
Aišku būtina. Reikia kaip meškai visą vasarą valgyt daug uogų, žuvies ir voverių. Na, o jei visai rimtai, tai kaip ir visam gyvenime reikia ruoštis, sveikai gyventi, saikingai vartoti, stiprinti imunitetą, pakankamai miegoti…
Išsekęs organizmas sunkiau atsispirs atšiaurioms sąlygoms, greičiau šals galūnės, varvės nosis ir pan… Taigi, niekas už tave geriau savo organizmo nepažįsta. Jei žinai, kad esi linkęs pasigaut gripą nuo menkiausio vėjelio, šilčiau renkis, nevažiuok su nakvyne į patį pirmą žieminį žygį, neik į žygį šalčiausią metų dieną, palengva pratinkis prie šalčio (galima ir pusdienį miške pasitrainioti, šokti į šiltą mašiną ir grįžti namo. Ir malonumo bus daugiau, ir nesusirgs niekas, ir nuo tokio keliavimo būdo žmogaus nenubaidysi).
Kokios aprangos reikia? Kokia savybė svarbiausia (pavyzdžiui, nepraleidžia drėgmės, vėjo ar pan.)?
Aprangoje geriausias taip vadinamas „flisas“. Tai medžiagos „polartec“ atmaina. Ji turi daug porų, dėl to sulaiko šilumą, yra lengva ir pakankamai greitai džiūsta. Dar yra visokių termo maikučių ir pan. Vis tiek tai – tos pačios medžiagos atmainos, tik skirtingų storių ir su kitokių medžiagų priemaišomis. Tad geriausia turėti kažką tokio prie kūno, o ant viršaus – neperpučiama striukė. Kalbant apie neperšlampamas medžiagas, jos gal nelabai aktualios žiemą, kai pusto. Kita vertus, visi tie dalykai kondensuojasi nuo kūno išskiriamos šilumos ir prakaito, tad, jei teks daugiau eiti ar paplušėti ruošiant malkas laužui, liksi šlapias ir sukaitęs.
Kur geriausiai pirkti aprangą?
Kur pirkti priklauso nuo to, kiek sau leidi. Paprasčiausia nueiti į „brandines“ parduotuves ir ten tau visko įsiūlys nuo galvos iki kojų. Tiesa, ir ten dažnai kokybę nusveria stilius. Taip kad tos spalvotos kišenėlės ir kilpelės nelabai šildo ar kaip kitaip gelbėja.
Pradedantiesiems siūlyčiau „prasinešti“ pro dėvėtų rūbų parduotuves. Ten „flisų“, neperšlampamų ar neperpučiamų striukių, kelnių – per akis ir visai pigiai. Manau, tai geriausias būdas praktikuotis, nes kelionių įranga vėlgi – kiekvieno skonis ir reikalas, visi skirtingi: vienas atsparesnis šalčiui, todėl gal ir plonesnio megztinio pakaks; kitam sąnarius reikia saugoti ir panašiai. O dėvėtų rūbų parduotuvėje gali prisipirkti visokių variantų. Po kelių žygių suprasi, kas tau patogiausia. Ir išmest nebus gaila, ir pinigų šįkart jau tikrai geram daiktui būsi pataupęs. Tik perkant dėvėtus rūbus, reiktų atkreipti dėmesį, ar tas pats „flisas“ nesunešiotas (t. y. nesuplaktas, nes jei atrodo kaip skiautė, poros susigulėjusios ir suskalbtos, tai ir naudos mažai, neperšlampamų/neperpučiamų rūbų siūlės būna paklijuotos iš vidaus, dažnai po skalbimo ar ilgo nešiojimo jau būna atsiklijavę, prasitrynę ir t.t. Tokių neverta pirkti). Išvada, kas ieško – tas randa. Naujas „flisinis“ megztukas kainuos apie 40 litų, dėvėtas – apie 5 litai, už 10 litų superinį gali rast. Kojinės geriausios vilnonės, megztos močiutės. Visi žinome, kad su meile daryti daiktai labiau šildo (šypsosi).
Kokį maistą pasiimti geriausiai? Ar reikia gerti skysčių?
Maistas – kiekvieno pomėgis, mes miške esame ir makaronus su tuno padažu darę, kiti – duoną kepę. Optimaliausias – svorio, laiko ir atstumo santykis. Jei keliauji tik kelias dienas ir kelis kilometrus, vadinasi, gali rasti vietos ir mamos cepelinui. Jei ilgiau, o ypač žiemą, reiktų galvoti apie šiltą maistą ir ypač skysčius. Vanduo, aišku, labai svarbu, nes tokiu oru organizmas sunaudoja daugiau energijos šilumai palaikyti ir t. t. Tik gerti reiktų nedideliais gurkšneliais ir ne ledinį, nes tam, kad organizmas jį pilnai įsisavintų, turės sušildyti iki kūno temperatūros. Tai reiškia energijos naudojimą. Taigi vandens atsargų reiktų daugiau nei įprastai suvartojate per dieną. Patogiausia turėti katiliuką išsivirti arbatos ir pan. Jei tik trumpam lekiate pasivaikščioti, užteks ir termoso.
O kaip dėl alkoholio vartojimo?
Kalbant apie stipriuosius gėrimus, kyla klausimas – eini į gamtą ar lėbauti? Jei lėbauti, tai užtenka užsisakyt pirtelę kokiame vienkiemy ir dainuoti dainas su draugais už stalo šiltai susėdus. Smagu, aišku, vakare su draugais prie laužo, miškų vidury pagurkšnoti karšto vyno ir pakalbėti apie senus gerus laikus. O ir tiems, kas linkę peršalti, visai praverčia stikliukas, kaip sakoma, gerklei praskalauti. O nejaučiant saiko, ir taip aišku, kas būna: alkoholis plečia kraujagysles, kūnas greičiau praranda šilumą, lėtėja reakcija, žmogus gali ir nepajausti, kaip ką nors nušals.
Kaip ir kur įsirengti stovyklavietę?
Aišku, miegoti šilčiausia su draugais (šypsosi). Šiaip svarbiausia saugoti nugarą, kojas, nes žemė jau įšalus ir labai traukia. Tad būtinai vežkitės storesnį kilimėlį (ne skirtą pievutėms vasarą), šiltesnes kelnes miegui (kad ir „fliso)“, kelias poras močiutės megztų kojinių, kepurę, žieminį miegmaišį (ant jų dažnai rašo temperatūrą, kuriai skirtas. Yra miegmaišių, kuriuos galima sujungti tarpusavyje ir miegoti 3-4 žmonėms). Dar galima eglišakių po apačia pasikloti. Faktas, kad šilčiau miegoti 4 asmenims palapinėje, kuri skirta 4, o ne 10 – neprikvėpuosi tiek. Galima sniegu apsikasti, ar užuovėjoje statytis, tarkime, po didelio išversto medžio šaknimis – kaip meškos guoly… Jei šaltis -15, tai bus žymiai šilčiau prie laužo.
Kaip šildytis miegant?
Jei jau kojos ledinės – drąsiai kapok pirštus, nes jų nebeprireiks. Žiemos žygiuose svarbu, kad nepasiektum tokios stadijos: „nušalo rankos, nušalo, kojos, nušalo nosis, kraujuoja lūpos“. Reikia stengtis jausti savo kūną, neužsižaisti. Jei per ilgai užsisėdėjai ir jau gelia, bėgiok, šokinėk. Jei pabudai nuo to, kad visas purtaisi, apsirenk, kišk šaltas kojas draugui po antklode arba tiesiog kurkis laužą. Patikėkite, po nemiegotos nakties kitą kartą pasiimsite ne 2, o 5 poras kojinių. Aišku, jei jau tikrai šąla kojos ar rankos, negalima jų šildyti virš laužo, nes gali nepajust, kai nudegsi. Geriausiai šildyti savo kūnu, dėti prie pilvo, judėti, judėti ir dar kartą judėti.
Kokią kūno vietą reikia labiausiai saugoti? Esu girdėjusi, kad galvą.
Jei nenori per anksti tapti gyvenimo suriestu į ragą ir „bambančiu“ senuku, saugok viską ir visada. Kas iš to, kad nenušalsi ausų, jei kojos nueis pūslėmis ar sąnariai nebesilankstys. Kūnas – vientisas daiktas. Aišku, filosofuojant galima atsakyti taip, galvą, nes ji apie viską turės pagalvoti. Dar kojas, nes nuo jų dažnai visi peršalimai pareina; nugarą, jei jau nakvoji miške, nes galima ir inkstus taip palikt. Rankas, veidą, tepkitės riebesniu kremu, nes šitos vietos jautriausios ir greičiausiai ima šerpetoti, skilinėti, gal nemirtina, bet sudaro diskomfortą, kuris kai kuriems žmonėms bet kokius kitus norus numuša.
Žygiuoji, žygiuoji, žiūri – upė, kurią reikia perbristi, kaip nesušalti?
Upė upei nelygu, apie tai vėlgi garsioji ponia galva turėtų mąstyti iš anksto. Žinai, kur keliauji, greičiausiai ir žemėlapį turi, ten tokie dalykai kaip tiltai, brastos, upių mastelis jau yra sužymėti. O jei jau taip atsitiko, kad netikėtai ėmė ir išdygo sąrašuose nepažymėta upė, čia jau kūrybos reikalas: klausimas kaip labai į tą kitą krantą reikia, gal kur koks rastas per tą upę nuvirtęs, gal negili ir namai nebetoli? Tad džiovintis batų nereikėtų. Upės dugno niekada nežinai, dažniausiai jis slidus kaip ir vanduo, taigi be batų bristi nepatartina, su batais ne ką mažiau šlapia…
Kur esi pati buvusi?
Žiemą dažniausiai būnu gimtinėje prie Merkio, kartais nutapšnoju pajūrin, kartais į kokią pelkę sausio mėnesį iki juosmens. O užsienis – kol kas tik taigoje sniegu vaišino. Tiesa, vos kelias dienas, tad pavadinčiau tai nebent žiemišku rudeniu.
Koks tavo šalčio rekordas?
Rekordas? Gal minus 20, bet su viena nakvyne ir geru laužu. Žvejojusi esu ir prie didesnio minuso, bet čia jau ne žygiai, o vienadienės atostogėlės.
Ką patartum keliaujantiems?
Kiekvienas prieš keliaudamas turi sau atsakyti į klausimus: kur važiuoja, kuriam laikui, kokios ten sąlygos, kiek tam turi patirties, lėšų. O tada jau reikia ieškotis. Kas ten buvo, kas kuo gali pasidalint, jei niekas nebuvo, vadinasi, būtina labiau ruoštis staigmenoms ir pan.