Kino kritika profesionalų ir mėgėjų rankose

Lina Sabaitytė
Iliustracija Everett Collection

Kino kritika kaip meno kritikos žanras šių dienų žiūrovams bei skaitytojams pateikiama labai įvairiai – nuo profesionalų iki mėgėjų. Savo nuomonę apie bet kokį reiškinį ar meno sritį šiais laikais gali išreikšti kiekvienas norintis virtualioje erdvėje, todėl skaitytojai taip pat turi galimybę rinktis.

Regis, daugėjant filmų pasirinkimui adekvačiai daugėja ir kino mėgėjų, kurie kartais papasakoja savo įspūdžius tinklaraščiuose ar komentaruose po filmo recenzija. Su laiku įgyjama patirtis, sukraunamas matytų filmų „bagažas“, savotiška patirtis. Profesionalai į tai žiūri gana liberaliai, tačiau negaili patarimų pradedantiesiems kino kritikos duonos ragautojams.

Subjektyvumas

Nors kino žiūrovas ir recenzijos skaitytojas turi galimybę rinktis, bet galbūt ne visi ieško kelių nuomonių apie filmą, todėl kiekvienu atveju, rašant rimtesnę filmo apžvalgą reikėtų turėti ir šiokį tokį žinių bagažą.

Skaitydami paviršutiniškai parašytą recenziją žiūrovai nebūtinai yra suklaidinami, gal taip bandoma iššaukti diskusiją, kuri gali privesti prie bendros išvados, geresnio kino, kaip meno žanro, supratimo. Pasak kino kritikės ir žurnalistės Izoldos Keidošiūtės, kuo subjektyvesnė recenzija tuo įdomiau. „Jos padeda permąstyti filmą ar ginčytis. Recenzijas filmams gali rašyti kartais net šiaip meno žmonės, ne kino kritikai ir kartais pamatai filmą nauju rakursu. Tačiau tai įdomu tik tuomet, kai recenzentas išsilavinęs, apsiskaitęs, įdomiai pasisakantis, išmanantis kultūros ir paties kino vystymosi procesus ir pan.  Tik toks žmogus gali buti net kategoriškas, kitaip jis bus tik kvailas.“

Tinklapio Kinomaistas.lt autorė Dainora Remeza šiek tiek prieštarauja Izoldos nuomonei, jos manymu, subjektyvumas negali turėti jokios vietos recenzijoje, nebent ją aiškiai parašyti skliaustuose. „Pagrindiniais vertinimo kriterijais turėtų tapti filmo žinios buvimas, perteikimas, emocijų srautas, tarpkontekstualumas ir išpildymas“, - teigia D.Remeza.

Tačiau kad ir kaip kai kurie kritikai nori atsisakyti subjektyvumo, realiai, jo neįmanoma visiškai panaikinti, jis tiesiog duotas kiekvienam žmogui, kad ir kas jis būtų – žurnalistas, kino kritikas ar politikas. Gal subjektyvumą tereikia įstatyti į tinkamus konteksto ir išprusimo rėmus?

pipinyte
Kino kritikė Živilė Pipinytė, ELTA nuotr.

Išsilavinimo svarba

Kiekvienam rašančiam apie bet kokia meno sritį, tuo pačiu ir kiną, derėtų suprasti išsilavinimo, ne kaip profesijos, bet kaip išprusimo, svarbą. Taip pat, svarbu kartais pamiršti savo principus ar išdidumą ir tartis, klausti patarimo, nuomonės pas profesionalus, kurių Lietuvoje tikrai nėra mažai, tik vis rečiau jie yra išklausomi.

I.Keidošiūtė pasidalino savo nuomone apie profesionaliąją ir neprofesionaliąją kino kritiką, ir kaip jos gali būti susiejamos: „Net po to, kai mus paliko kino kritikos patriarchai Saulius Macaitis ir Skirmantas Valiulis, mes turime kokį dešimtį puikių kino kritikų. Tiek vyresnės kartos, tiek ir tų, kurie mus gali pakeisti. Deja, Lietuvoje, manu, ne tik kine, bet ir kitose srityse  beveik visai nevertinami profesionalai. Tiek įvairiuose leidiniuose, tiek interneto puslapiuose rašo daugybe pseudo kino „ekspertų“.

Pasak kino kritikės,  nebūtina baigti specialių mokslų (jų dauguma ir neturėjo kur baigti), užtenka skaityti specialią literatūrą, kino žurnalus, žiūrėti daug filmų, diskutuoti,  bendrauti su kino kritikos autoritetais.

Kino kritikos nuvertinimas

Kaip pasakoja I.Keidošiūtė, daugelis rašančių dažniausiai absoliučiai neišmano kino istorijos, nėra  susipažinę su kino tyrinėtojų, filosofų darbais, neišmano net elementarios kino kalbos. „Dar blogiau yra su žurnalistika. Kadangi daugiausiai dirbau TV, rašiau žurnalams ir iš esmės esu baigusi žurnalistikos mokslus, mano nuomone, ši profesija pas mus degraduoja. Interviu telefonu, kolegos ateina į spaudos konferencijas ar ima interviu absoliučiai nepasiruošę, nieko nežino apie ką bus kalbama, nei apie pašnekovus“, - kategoriškai teigia kino kritikė.


Kino kritikė I.Keidošiūtė

Šiai nuomonei pritaria ir kita šios srities profesionalė Živilė Pipinytė, suprasdama kino kritikos reikšmės nuvertėjimą Lietuvoje: „Rašantis apie kiną turi išmanyti kino istoriją, mokėti analizuoti filmą, suvokti šių dienų kino raidos dėsningumus, tendencijas, kontekstą. Lietuvos žiniasklaida profesionalių kino kritikų pasigenda vis rečiau, labiau reikia žmonių, sugebančių rašyti apie žvaigždes, raudonus kilimus ir kitokias vartotojų atrakcijas, trumpai tariant, ji pageidauja reklamiškų filmų pristatymų ar trumpų turinio aprašymų. Dienraščiai nebespausdina pagrindinio kino kritikos žanro – filmų recenzijų. Rašančių ir galinčių rašyti Lietuvoje tikrai yra, juolab ir sinefilija pas mus pastebimai išgyvena pakilimą.“


Galbūt žmonės įprato daugiau vartoti, išbandyti patys, net nepaskaičius kritikų nuomonės, bet juk kartais kino kalbos, filosofijos bei esmės paaiškinimas kur kas palengvina filmo žiūrėjimą ir supratimą.

Kino kritikos duonos skonis

Profesionalieji kino kritikai savo darbą vertina ne tik kaip pomėgį, kaip tik, stengiasi nuo jo atsiriboti, juk kartais tenka žiūrėti filmus, kurie asmeniškai visai neįdomūs, bet profesionalumas reikalauja jį įvertinti pasitelkiant turimas žinias apie kino meną bei istoriją. Ž. Pipinytės nuomone, kino kritikui privalu sekti procesą, todėl būtina žiūrėti kuo daugiau ir įvairių filmų, nes kino istorija nėra tik šedevrų istorija.

„Kino kritikas turi sugebėti parašyti (ar pakalbėti radijuje, televizijoje, internete) ir apie komercinio repertuaro filmą, ir apie šedevrą. Kino kritika yra profesija, jos reikia mokytis. Tik meilės kinui neužtenka, o mokslas trunka visą gyvenimą,“ – teigė Ž.Pipinytė.

Kiekvienas kino kritikas susiduria su skirtingomis problemomis, antai Izolda Keidošiūtė savo didžiausia kliūtimi vertinant filmus laiko save pačią: „Visu pirma, filmu gausa, kuriuos ne visada spėju sekti ir pasižiūrėti. Taip pat dažnai neišprusę žurnalistai perdaro tavo žodžius iš nuogirdų, pasisakymus iš esmes sukuria patys ir jie tampa visai nepanašūs į tai, ką sakei.“

Tinklapio Kinomaistas.lt autorė Dainora atranda šiek tiek kitokias kliūtis vertinant filmus, nes ji priskiria save daugiau prie recenzentų mėgėjų, nes kinas nėra jos pagrindinis užsiėmimas gyvenime, tai labiau hobis, patirties nėra daug ir ji labiau pavienė.

„Vis dėlto rašau apie kiną jau beveik ketverius metus. Pradėjau nuo įvairių interviu, susitikimų su Lietuvos kino režisieriais, tai pradžioje sunkiausia būdavo rašyti recenzijas apie jų filmus. Reikėjo išmokti atskirti simpatijas režisieriui ir jo darbą vertinti iš šalies, t.y. objektyviai. O šiaip keblumų nelabai pasitaiko, jei turi ką argumentuotai pasakyti “, - teigia D.Remeza.

Patarimai tiesiai iš pirmų lūpų

Vis tik, ir mėgėjus, ir profesionalus jungia meilė kinui, kažkam tapusi darbu, kitiems – pomėgiu. Remiantis nuomone, kad pradedantys kino recenzentai, kritikai tūrėtų domėtis ir klausti patarimų pas profesionalus, kurie turi kur kas didesnės patirties, paprašėme jų pasidalinti patarimais naujosios kartos kino kritikams, recenzentams-mėgėjams. Ir jie tikrai mielai sutiko:

I.Keidošiūtė: „Nesiremti vien internetu. Kartais atsiversti ir specialiąją literatūrą. Skaityti protingas knygas ir ne tik apie kiną. Nebijoti pasiklausti vyresnių kolegų, kai  ko nors nežinai, pavyzdžiui, iš kino istorijos (mes irgi dažnai tariamės ir tikslinamės). Žodžiu, jeigu nežinai kokių faktų arba kyla abejonių, ieškok atsakymų į klausimus. Išmanyti kino istoriją, kad  nereiktų šaukti apie vieno ar kito filmo atradimus, kurie jau seniai atrasti. Jauni kritikai turi būti maištininkai, griovėjai, atradėjai, bet tai daroma tik turint gerą teorinį pagrindą ir išmanant dalyką, apie kurį rašai.

Ž.Pipinytė: „Neskaityti mėgėjiškų tinklalapių, kurių autoriai žino tik vieną kriterijų: „patiko - nepatiko“ ir „savais žodžiais“ aprašo filmo siužetą; žiūrėti kuo daugiau filmų; nuosekliai domėtis kino istorija; ugdyti literatūrinius sugebėjimus. Iš tiesų objektyvumas – sovietinės kritikos fantomas. Pagrindiniai kriterijai vertinant kiną – filmo kūrėjų profesionalumas, filmo aktualumas, jo novatoriškumas, savitas stilius, eksperimentai su kino kalba, meninė įtaiga. Kriterijų sąrašas labai ilgas, bet akivaizdu, kad teiginius ir išvadas būtina pagrįsti.“

D.Remza: „Patarčiau išklausyti bent vieną kino kursą, susipažinti su kino istorija, skaityti literatūrą apie kiną ir svarbiausia – kiekvieną savo sakinį argumentuotai pagrįsti. Dabar dažnai pasitaikanti recenzentų problema, kad kritika būna be aiškaus logiško argumentavimo.“

Kino kritikas Lukas Brašiškis buvo ne toks konkretus: „Dėl recenzijų rašymo, tai labai keblus klausimas, nes pats nesu programinis kino kritikas, todėl rašau tikrai nesilaikydamas konkrečių šablonų... Be to
šablonų laikymasis, manau, yra labiau būdingas amerikietiškoms recenzijoms (Variety.com stiliumi), tuo tarpu Rusijos ar Prancūzijos tradicijose į recenzijas žiūrima daug kūrybiškiau, ne vien kaip į reikalingos
informacijos perteikimą..."


Kiti su kino kritika susiję straipsniai:

dainora remeza, I.Keidošiūtė, kinas, kinas lietuvoje, kino kritika, kino kritikai, recenzijų konkursas, skalvija

Naujausi komentarai
gintaras
2012-02-01, 01:37
nu jei blogere remeza - kino kritike ir dar gretinama su keidoshe, pipine ir brashkiumi, tai pasaulis jau tikrai eina triju raidzhiu linkme.
Monika
2012-01-12, 22:26
Išsitaisykite klaidas.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai