Paskutinę Advento savaitę, gruodžio 22, 23 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys paskutiniąją šių metų premjerą – naujausią Mariaus Ivaškevičiaus dramą „Išvarymas“, kurią režisuoja Oskaras Koršunovas.
„Išvarymas“ – Oskaro Koršunovo sugrįžimas į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Dar būdamas Muzikos ir teatro akademijos studentas, šiame teatre jis pastatė legendinę oberiutų trilogiją: „Ten būti čia“ (1990), „Senė“(1992; 1994 – „Senė 2“) ir „Labas Sonia Nauji metai“ (1994). Sensacingi dvidešimtmečio režisieriaus spektakliai buvo kviečiami į tarptautinius teatro festivalius, kur pelnė ne vieną apdovanojimą. 1997 metais O. Koršunovas sukūrė spektaklį „P.S. Byla O.K.“ pagal Sigito Parulskio pjesę, šiam teatrui ir režisieriui specialiai parašytą pjesę, 1998 – Bernar-Marie Koltèso „Roberto Zucco“. Šį pastatymą galima laikyti O. Koršunovo „išvarymo“ pradžia.
Lietuvoje Oskaras Koršunovas būna trumpiau, nei svetur. Jis seniai svajojo pastatyti spektaklį, kuriame būtų paliesta skaudi emigracijos tema. „Išvarymas“ kaip tik apie tai. Dramaturgas Marius Ivaškevičius sako, kad pjesė parašyta „emigrantiškų“ istorijų – lietuvių ir kitų rytų europiečių pasakojimų, kuriuos jam pavyko išgirsti Londone, pagrindu. „Tačiau pjesė nepasakoja ir nedokumentuoja emigracijos, savo šalies, savo terpės palikimo ir mėginimų įsitvirtinti svetur. Tiesa, šios temos sklendžia per tekstą, jį spalvina. Tačiau pjesės pagrindu laikyčiau bandymą žvelgti ir nagrinėti tai, ką mes vadiname tapatybe. Kas ją sudaro, kaip ji funkcionuoja žmoguje, kaip glaudžiai ji siejasi su kiekvienu iš mūsų. Geriausiai ji išryškėja kitų, mums svetimų tapatybių, fone, o toks metropolis kaip Londonas – idealiausia šio reiškinio stebėjimo vieta,“ – aiškina dramaturgas.
Anot M. Ivaškevičiaus, pjesės idėja, tai bendras jo, Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Lietuvos kultūros atašė Londone Daivos Parulskienės projektas. „Realizuoti šią idėją sutikau ilgai nesvarstęs, man patiko pati tematika, be to, supratau, kad šio „kūrybinio“ tyrimo metu galiu stipriai praplėsti savo paties akiratį. Taip, beje, ir atsitiko.“
Pradėjęs septyniasdešimt antrąjį sezoną, Lietuvos nacionalinis dramos teatras kvietė žiūrovus atrasti tikrovę – tikrąją mūsų laiko realybę. Dramaturgo manymu, jo naujasis kūrinys į šį šūkį atsiliepia tiesiog
pažodžiui. „Ta tikroji emigrantų realybė, kurią išgirdau, išvydau ir atskleidžiau pjesėje, yra mažai kam žinoma. Įsitikinau, kad ji visiškai nežinoma net vietiniams londoniečiams britams. Jie tokio Londono nepažįsta ir net neįtaria jį egzistuojant. Mes, gyvenantieji Lietuvoje – juo labiau.
Jau dabar galiu įsivaizduoti, kad spektaklį išvydę lietuviai tvirtins, kad jų ar jiems artimų žmonių realybė ten yra visiškai ne tokia. Ir jie bus teisūs. Nes ten, svetur, yra tūkstančiai realybių ir kiekviena ji – individuali. Aš pasirinkau ir domėjausi pačiomis dramatiškiausiomis“, tvirtina M. Ivaškevičius.
Oskaras Koršunovas visada kruopščiai ruošiasi savo pastatymams. Repetuojant „Išvarymą“, aktoriai buvo įtraukti į bendrą spektaklio kūrimo procesą: iš pradžių jie pasakojo savo „emigrantiškas“ istorijas,
aptarinėjo įvairių mokslininkų straipsnius tapatybės, tautinio identiteto, savasties praradimo klausimais, žiūrėjo filmus apie emigrantus, teatre lankėsi dr. Vytis Čiubrinskas, tyrinėjantis emigrantų, repatriantų
identitetą, kuris su kūrybine grupe pasidalino mintimis apie socialinį netikrumą šiandieninėje Lietuvoje.
„‘Išvaryme‘ paliesta labai aktuali tema – emigracija. Jos mąsto, turbūt mes nesuvokiame net statistiškai: tik spėliojama, kiek žmonių išvažiavo, emigravo, bet ši situacija politinėje erdvėje neanalizuojama – o ką jau kalbėti apie kultūrinę ir meninę erdvę. Mene mes beveik neturime rimtos analizės, rimto požiūrio į tai, kas vyksta dabar su Lietuva, su tauta. Už to slypi ne tik tautos ir valstybės interesai – už to slypi sulaužyti
žmonių likimai, visos odisėjos – grįš tie žmonės ar negrįš… Jie palieka savo šalį, savo namus, savo šeimas“, – spektaklio temą komentavo O. Koršunovas. „Dabar gal emigracija yra kitokia, bet iš pradžių ji buvo labai žiauri: visi važiuodavo su vienu bilietu tik į vieną pusę, visiškai nežinodami kur: nemokėdami kalbos, nieko neturėdami… Tokią situaciją regime ir „Išvaryme“. Emigracijos temą labai norėjosi paliesti teatre, Marius Ivaškevičius parašė labai įdomią pjesę“, sako režisierius.
Kalbėdamas apie režisūrinį sumanymą, O. Koršunovas labiausiai akcentavo veiksmo vietos klausimą. „Veiksmas vyksta visame Londone, o visą Londoną išdėlioti Nacionalinio dramos teatro scenoje – kokia didelė ji bebūtų – sudėtinga. Todėl, man atrodo, radome labai įdomų sprendimą. Pjesėje labai daug pasakojama apie praeityje įvykusius dalykus: pagrindinis veikėjas Benas, dirbdamas barmenu, lankytojams pasakoja savo istorijas… Taigi baras yra ir tam tikra metafora: gal baras, gal skaistykla, gal tam tikra paskutinė instancija, kur mes keliaudami, emigruodami, ieškodami laimės atsiduriame“, – atskleidė savo ir scenografo Gintaro Makarevičiaus sumanymą režisierius.
Spektaklio personažai (o jų nemažai – vaidina arti trijų dešimčių aktorių) susirinks į barą ar klubą – čia vyks svarbiausias veiksmas. „Nes baras – tokia vieta, kur žmonės ateina arba kažko ieškodami, arba kažką praradę. Ypač „Išvaryme“, kur kalbama apie tėvynės praradimą. Į barą žmonės ateina ir susipažinti, o jeigu mes savo šaly ateiname į barą, reiškia, mes taip pat ruošiamės į kelionę, kurios tikslas – bent jau pasigerti“, dalinosi mintimis O. Koršunovas.
Jau kurį laiką gyvenantis kūrybinės emigracijos sąlygomis režisierius svarsto: „Kas yra emigracija? Kas slypi už šio žodžio? Slypi labai daug dalykų, vienas svarbiausių – tapatybės praradimas. O gal – atradimas kitoje šalyje? Apskritai, žmogaus tapatybės klausimas šiais laikais yra vienas aktualiausių. „Išvarymas“ – sudėtinga pjesė, čia daug įvykių, kurie atskleidžia daug galimybių. Nes iš esmės emigracija – tai horizontali dvasinė kelionė „į laimę“, dažai virstanti vertikalia kelione žemyn, į
nelaimę.“
Tuoj po „Išvarymo“ O. Koršunovas išvyksta į Graikiją, vėliau – į Norvegiją, kur pagrindiniuose šių valstybių teatruose kurs spektaklius pagal klasikų kūrinius.
Scenografiją spektakliui „Išvarymas“ sukūrė scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Agnė Jagelavičiūtė, muziką kūrė ir parinko Saulius Prūsaitis. Spektaklyje vaidina Ainis Storpirštis, Vytautas
Anužis, Marius Repšys, Monika Vaičiulytė, Toma Vaškevičiūtė, Oneida Kunsunga, Martynas Nedzinskas, Elzė Gudavičiūtė, Miglė Polikevičiūtė, Gintarė Sabaliauskaitė, Monika Bičiūnaitė, Tadas Gryn, Arūnas Sakalauskas, Paulius Ignatavičius, Irmantas Jankaitis, Vitalija Mockevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Marius Čižauskas, Algirdas Dainaviečius, Arūnas Vozbutas, Jolanta Dapkūnaitė, Neringa Bulotaitė, Daumantas Ciunis, Ramutis Rimeikis, Remigijus Bučius, Mindaugas Jusčius, Dovydas Stončius, Algirdas Gradauskas. Spektaklyje gyvai muzikuos Saulius Prūsaitis (vokalas, akustinė gitara), Laimonas Jančas (elektrinė gitara), Kęstutis Pavalkis (klavišiniai), Paulius Adomėnas (bosinė gitara), Gediminas Augustaitis (mušamieji).