Jama&W: „Nepamenam koncerto, po kurio publika neplotų!” (Interviu)

Ieva Stankūnaitė
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Nuo pat pradžių lipdami į sceną spontaniškieji Jama&W tiksliai žinojo, kad nežino nieko, ką ten darys. Taip sėkmingai jau dvejus metus jie vis dar to puikiai nežino…

Tačiau tai ir suteikia savitą prieskonį, nes kiekvienas koncertas yra unikalus, stebinantis ne tik klausytojus, bet ir pačius atlikėjus. Jeigu pradžioje pasirodymuose žiūrovai smalsiai stebėdavo keistą rimavimą, nedrąsiai dalyvaudavo žaidimuose, tai dabar dar ilgai po koncertų girdime šūksnius „Trys žodžiai!” (tai vieno iš improvizacinių žaidimų pavadinimas) ir prašymus pakartoti. Kas, beje, improvizacijoje – neįmanoma.

Trumpas interviu padėjo suprasti, kodėl šiems žmonėms gera kurti kartu. Kaip jie ir sako: „Tarpusavio susikalbėjimui žodžių mums nebereikia.”

Kur pirmą kartą išgirdote, ar tiesiog – kas jus įkvėpė „Ką matau, tą rimuoju” kūrybai?

Užsiimti freestyle‘u įkvėpė visų labiausiai neįtikėtinas pasaulio MC – MC Supernatural. Iki tol net nelabai įsivaizdavom, kad tokia pasirodymų forma yra įmanoma. O kartu tuo užsiiminėti pradėjom atsitiktinai, ir po šiai dienai tikim, jog patys geriausi dalykai gyvenime nutinka netyčia, ir, tuo pačiu, būtent taip, kaip reikia.

Ar pavadinimas kilęs nuo žodžio „jamminti”? Ką tuomet reiškia W?

Mūsų pavadinimas net nelabai pavadinimas – tai tiesiog mūsų pseudonimai. „Jama” gimė nuo Klaipėdos daugiabučių rajone prilipusios pravardės „Jamaika”, o W taip pat pravardės trumpinys. Ir tiek!

Sakot, kad kiekvieną kartą nežinot, kas įvyks scenoje. Ar egzistuoja toks dalykas kaip Jama&W repeticijos?

Egzistuoja toks dalykas kaip Jama&W laisvalaikis, kurį dažniausiai ir leidžiam su gitara sėdėdami po Vaivorykšte. Tuo metu ir gimsta dauguma idėjų, sumanymų ir minčių, kurios spontaniškai „išlenda“ koncertų metu.

Oficialiai jūs vis dar duetas, ar komanda jau pagausėjusi?

„Jama&W“ egzistuoja ir kaip duetas, ir kaip „Jama&W BAND”, kadangi šios neįtikėtinos muzikinės kelionės metu mums pasisekė sutikti nuostabių žmonių, su kuriais aplinkybės leido kartu būti scenoje. Ryšys su tais žmonėmis nėra profesinis, su kiekvienu iš jų kartu groti visų pirma skatina žmogiškasis kontaktas, kadangi su bet kuriuo iš jų tiesiog gera būti. Ir ne tik scenoje. Jei apšnekėti kiekvieną: žemais dažniais scenoje žaidžia „muzikoje su dūdomis“ įkvėpimą randantis Kipras Pugačiukas. Pozityvią atmosferą muzikai ir nuolatinę gyvybę bei energiją kompanijai įpučia fleitos meistras Vytenis Gurstis. Galvos lingavimu į taktą rūpinasi New York‘o džiazo mylėtoja būgnininkė Rasa Vaštakaitė. Ją džiazo fronte palaiko nenuilstantysis saksofono kriupytojas Karolis Leverauskas. Meditatyvų jūros bangų mūšos ritmą ir rytietišką ramybę atneša Klaipėdos sūnus Dovydas Grajauskas, o viso to užnugarį saugo Donato „Širdelės“ Pakšio vokalo vingrybės. Viską sujungus ir susikuria specifinė „Jama&W BAND” nuotaika.

Kas esate paprastam gyvenime, o ne scenoje?

Stengiamės ir scenoje būti tuo, kuo esame. O šiaip Donatas yra ateivių įtaisas, perduodantis jų skleidžiamus impulsus ir signalus paprastiems mirtingiesiems jų paprastusoe gyvenimuose.

Kokie pojūčiai aplanko ant scenos? Juk turbūt būna ir nesėkmingų pasirodymų?

Po kiekvieno pasirodymo iš dalies gali įvertinti kiek tau pasisekė perteikti tai, ką norėjai, ar kiek jautei galįs perteikti. Ir kad po koncerto galėtumėm pasakyti, jog jis pavyko visu 100%, yra buvę maksimum du kartus… Tačiau stengiamės į viską žiūrėti pozityviai ir niekada nesustoti judėti pirmyn, kad ir kaip sunku tą akimirką atrodytų. Tačiau ir patys nepamename tokio koncerto, po kurio publika neplotų ir nesišypsotų. Tas laisvės ir buvimo ČIA IR DABAR pojūtis, tai ir yra svarbiausi jausmai, dėl kurių ant scenos norisi lipti dar ir dar kartą.

Kur ir kokiai publikai rimuoti maloniausia/lengviausia?

Kiekvienas žiūrovas yra ypatingas, ir kiekvienas yra lygiai tiek pat vertas nuoširdaus tavo indėlio į savo darbą. Tuo pačiu, nei vienas žiūrovas nėra vertas mažiau už tave, o tiksliau, tu nesi vertas daugiau nei bet kuris žiūrovas, atėjęs į tavo koncertą. Todėl kaskart lygiai taip pat stengiamės atiduoti visą širdį, kad ir kokia iš pirmo žvilgsnio nesimpatiška ar simpatiška publika būtų priešais tave.

Freestyle’as – įgimta dovana, ar jo galima išmokti? (Kalbant tiek apie rimavimą, tiek apie gitarą)

Gal vieniems lengviau, kitiems sunkiau, tačiau išmokti to galima bet kam. Kaip, mūsų nuomone, ir beveik bet kurio kito dalyko, kadangi žmogaus galimybės yra neišmatuojamos, ir labai norint išties galima nuversti ir kalnus.

Ką naujo planuojate savo pasirodymuose? Turit paruošę naujų žaidimų? O gal planuojat atidaryti freestyle’o mokyklą?!

Mes visados esam linkę pasilikti bent kelias paslaptis. Apie frystailo mokyklą galim pasakyti tik du žodžius: „Raphouse CREW“. Žodžiai tik du, tačiau reiškia labai daug.

Nemąstot apie savo koncertų „eksportavimą”? Kokioj šaly populiarūs tokio pobūdžio koncertai?

Esame buvę Osle, be abejo svajojam apsilankyti ir kituose miestuose. Itin populiarus būtent frystailo amatas turbūt nėra niekur. Europos mastais – Suomijos frystailo MC bendras lygis labai aukštas. O kad Lietuvoje frystailas populiarėtų ir „užkabintų“ vis daugiau žmonių tikimės jau seniai. Viena Meilė visiems visame pasaulyje, taikos jums ir ramybės!