Keliauk kitaip – Nemuno kilpų regioninis parkas (Foto)

www.keliaukitaip.lt
Marius Abramavičius

Nemunas nepaprastai įspūdingas pačiame vidurupyje. Čia jis susirangęs kaip gyvatė ir teka į visas pasaulio puses – tereikia pažiūrėti į žemėlapį. Šioje nepaprasto grožio apie 60 km ilgio upės atkarpoje įsteigtas Nemuno kilpų regioninis parkas. Siūlau jame pažiūrėti į Punios šilą, Balbieriškio ir Škėvonių atodangas, Punios ir Birštono piliakalnius, karališkų ąžuolų alėją ir kitas naujas atrastas erdves.

Punios šilas – labiausiai saugoma vieta Nemuno kilpų regioniniame parke. Rekomenduojama čia pavaikščioti po Kunigaikščių alėją. Galima pažiūrėti kaip laikosi kunigaikščių ąžuolai, kaip kuriuose senovės mūšiuose Lietuvai sekėsi, nes ištisa ąžuolų alėja pavadinta svarbių kautynių vardais. Žalgirio ir Saulės mūšių ąžuolai galingai žaliuoja, tik mūšio prie Mėlynųjų vandenų ąžuolas – palūžęs. Nemunas teka visai čia pat, o kitame krante matyti Punios piliakalnis ir bažnyčia. Su baidare greitai gali perplaukti, bet jei atvykote su dviračiu, teks sukti didelį ratą aplinkui.

Punios piliakalnis grakščiai ir įspūdingai kyla ant Nemuno šlaito. Punios piliakalnio populiarumą padidino nuo seno gyva nuomonė, kad 1336 m. čia apgultuose Pilėnuose nelygioje kovoje su kryžiuočiais narsiai gynėsi lietuviai, vadovaujami kunigaikščio Margirio. Nepajėgdami nugalėti galingesnio priešo, bet nenorėdami pasiduoti, jie padegė pilį ir visi iki vieno kartu su Margiriu žuvo liepsnose. Istorikai neabejoja fakto tikrumu, tik nesutaria dėl vietos.

Birštono piliakalnis (Vytauto kalnas) yra prie pat Nemuno, ties staigiu jo posūkiu rytų link. Šis piliakalnis – vienas aukščiausių ir žinomiausių Lietuvoje. Jo šlaitai statūs, aikštelė ovali. XIV a. pabaigoje čia jau stovėjo tvirta, sunkiai paimama medinė Birštono pilis, vienamžė su pirmąja Punios pilimi. Netoli pilies buvo didžiojo kunigaikščio dvaras. Pilyje lankydavosi kunigaikščiai ir kiti didikai, atvykdavę į medžiokles, kartais pilis buvo prieglobsčiu nuo karų ir neramumų besislapstantiems.

Daugiau nei pusę kilometro besitęsianti atodanga – unikalaus Škėvonių gūbrio pjūvis. Galima žiurėti į atodangą iš apačios, galima nuo viršaus žvelgti į kitą krantą ir į dar vieną didingą Nemuno vingį. Tik – šiukslių tai nevalia mėtyti žemyn nuo skardžio, kaip ir kitur, žinoma. Škėvonių atodanga yra valstybinis gamtos paminklas. Ji įtraukta į vertingiausių Šiaurės vakarų Europoje geologinių objektų sąrašą. Unikalus Škėvonių gūbrys tįso lyg milžiniškas krokodilas.

Gaila, kad tokiose gražiose vietose, pavyzdžiui, prie Balbieriškio atodangos, sustojimo aikštelės daug šiukšlių. Kuo aukščiau į skardį lipu, tuo jų daugiau iš viršaus numesta. O prie sustojimo aikštelės visi pakraščiai nusėti plastikiniais buteliais, celofano pakuotėmis ir nuorūkomis. Šioje vietoje civilizacija stipriai įsirėžia į gamtą, o žmogus atskleidžia savo būdą. Ar tai laikinumo jausmas, ar manymas, kad čia daugiau niekad nesustos, ar tiesiog nesąmoningumas, neatidumas ir aplinkai, ir sau leidžia žmonėms taip atsainiai elgtis gamtoje? Parko direktorė Dalia Križinauskienė sakė, kad parko direkcija neturi nei pajėgų, nei lėšų kasdien tvarkyti šią vietą, o kelių direkcija tiesiog nespėja. Atrodytų, kad žmonės specialiai nori palikti savo pėdsakus, atsižymėti ir dingti. Negi tik gąsdinimais ir baudomis galima išspręsti šią probemą?

Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Pasak parko direktorės, didelė pagalba parkui yra stiprios vietos bendruomenės, turinčios savo konkrečias veiklos kryptis ir sėkmingai bendradarbiaujančios su parku. Parko direkcijai įrengus taką, apžvalgos aikštelę ar laiptus į piliakalnį, bendruomenė apsiima toliau prižiūrėti, tvarkyti. Prienų, Birštono „Bagrėno dvaro” bendruomenės aktyviai dalyvauja pakrančių, atodangų ir piliakalnių aplinkos tvarkymo nuo šiukšlių talkose. Stiprios ir aktyvios bendruomenės yra ir Siponyse, Nemajūnuose, Alksniakiemio ir Matiešonių krašte. Parko direkcija bendradarbiauja su jomis, kartu rengia parodas, seminarus, bendrus renginius.

Birštono ramioje gatvelėje įsikūrusi regioninio parko direkcija, šalia kurios stovi medžio skulptūros „Pelėdų klasė“. Pasak parko direktorės, dar yra labai daug mitų apie parko taisykles, reglamentą ir ypač draudimus. Žmonės, iš anksto paveikti stereotipų, žiūri į parko direkciją priešiškai. Būna taip: skambina žmogus, ir iš pirmų jo žodžių aišku, kad piktas, nes „žino, jog parkas jam kažko neleis“. O po pokalbio jau šiek tiek atsileidžia ir net nustebęs atsisveikindamas pasako, – nemaniau, kad parkas man gali pagelbėti, ir kad aš tokioj nuostabioj vietoj gyvenu. Bėdos su naujomis statybomis atsiranda dažniausiai iš nesupratimo ir nežinojimo. Parko direktorė pasiruošusi išklausyti kiekvieną ir rasti geriausią situacijos sprendimą. Kaip vieną iš klausimų-argumentų derinant statybų projektus ji klausia atvažiavusių miestiečių, siūlančių „miestietišką“ architektūrą parko erdveje: „Kuo jums graži ši vieta? Kodėl čia norite būti ir namą statytis?“ Ir dažniausiai pasirodo, kad vieta žavi savo unikalumu, autentika, tradicine neiššaukiančia architektūra. Pasikalbėjus žmonės dažnai susivokia ir kitaip pažvelgia į situaciją.