Ar Marse yra vandens? Tai klausimas, kamuojantis žmoniją jau daugiau nei 150 metų. Mokslininkų išvados: nuo planetą išraižiusių vandens kanalų iki nei pėdsako vandens, keičiasi kiekvienais metais.
Paskutinės misijos į Marsą suteikė šiek tiek daugiau informacijos apie paslaptingąją planetą. Informacijos, kuri gali padėti atsakyti į visus klausimus arba… Ir vėl palikti aklavietėje.
Pirmieji spėjimai – Marso kanalai
Percivalis Lowellis (1855-1916) buvo turbūt daugiausiai duomenų apie kosmosą sukaupęs XX a. pradžios mokslininkas, pastatęs observatoriją ant „Marso kalvos“ (Arizona, JAV) ir parašęs 3 knygas, kuriose teigė Marse aptikęs ištisą kanalų tinklą.
Tokio dydžio kanalų tinklas, jo nuomone, galėjo būti tik kooperatyvaus darbo rezultatas. Ir ne ko kito, o būtent intelektualios Marso gyvybės – marsiečių. Mokslininkas manė, kad kanalais jie bandė išsaugoti džiūvančią planetą. Be to, Lowellis tikėjo, kad praeityje Marsas buvęs tikra gyvybės oazė.
Tačiau jaunasis Charles Darwino partneris – Alfredas Russelis Wallace (1823-1913), kaipmat nuvainikavo Lowellio teoriją, paskelbęs apie natūralią atranką. Wallace, būdamas 84 m., parašė 18 knygą apie Mar
są. Štai, ką jis tada rašė: „Vien jau jo [Lowellio], neva, atrastų kanalų tinklo dydis ir nuolatinė plėtra, buvo taip užėmusi jo [Lowellio] protą, kad jis… Teigė, kad kanalai yra „nenatūralūs“… To pasekoje, bandydamas teigti, kad ten esanti gyvybę yra labai intelektuali… Galybę neatitikimų, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį, jis tiesiog ignoravo ir rėmėsi tik neaiškiomis išvadomis.
Jis [Lowellis] niekada neapsvarstė, kad Marse esantis vanduo (ledo pavidalu) yra visiškai nepakankamas tokiai dideliai civilizacijai, kuri galėtų padaryti tokį milžinišką kanalų tinklą. Arba tai, kad tokiomis dykumos sąlygomis vanduo būtų kaipmat išgaravęs, vos paleistas per kanalų tinklą. Tokie paprasti faktai įrodytų, kokios tos „intelektualios“ būtybės yra nelogiškos ir kvailos“.
Paskui vandenį Marse
Kai mokslininkai ieško vandens nepažįstamoje planetoje, taisyklė, kuria vadovaujasi yra: „Paskui vandenį!“. Todėl nieko nuostabaus, kad tiek ilgai trunkančios vandens paieškos yra iš dalies ir gyvybės paieškos. Pagal žmonijos pavyzdį, gyvybė turėtų būti ten, kur yra vandens.
1917 m. „Mariner 9“ iš labai arti nufotografavo beveik visą Marso paviršių. Tiesa, tuomet nebuvo užfiksuota nei pėdsako vandens, tačiau buvo aiškiai matyti išdžiuvusių upių vagų. Žinoma, tokie neaiškūs įrodymai neįrodė, kad Marse yra vandens, tačiau mokslininkai priėjo išvadas, kad toks sausas paviršius kažkada galėjo būti prieglobstis bent pačiai primityviausiai gyvybei.
Panašu, kad dabar renkami įrodymai vis labiau sutinka su tuomet mokslininkų padarytomis išvadomis. Jau neabejojama, kad Marse kažkada tyvuliavo vanduo ir gali būti, kad dabar vanduo yra po žeme.
Visai neseniai HIRISE surinko įrodymus, kad Marse tikrai gali būti vandens. Daugybė tamsių išsišakojusių vingių, kurie Marse atsiranda šiltuoju sezonu, gali būti druskingo vandens pėdsakai. Tačiau vis dar nėra jokių gyvybės įrodymų.
2004 m. „Mars Exploration Rover“ spektometras parodė uolienų pavyzdžių, turinčių mineralo, randamo Žemėje. Jeigu mokslininkams pavyktų tuos pavyzdžius pargabenti į Žemę, būtų galima nustatyti, kada Marse buvo vandens, kaip jis išnyko.
Naujausi įrodymai
„Pheonix“ Marso zondas ištyrė planetos paviršiaus pH. Pasirodo, Marso danga yra šarminė, tai yra turinti pH 8 ir 9. Zondas taip pat atsiuntė nenuginčijamų įrodymų dėl Marse esančio ledo.
Šį mėnesį NASA turėtų paleisti Marso mokslinę laboratoriją. Joje bus dirbama po metano dujų debesimis, kurie, manoma, susidaro iš Marso žemėje (arba po ja) esančių mikrobų. Žėmeje metano dujas formuoja gyvi organizmai. NASA mokslininkai teigia, kad „šansai atrasti gyvybę Marse yra kaip niekad dideli“.