Turbūt visi prisimenate šmaikščiausią Lietuvos vaiduoklį – Kastytį Stumbrį iš televizijos laidelės vaikams „Kibir tele vibir“. Juodai-violetinė beretė, vaiduokliškas apsiaustas, barzda ir akiniai buvo firminis Vaiduoklio ženklas.
Tiesa, „Kibir tele vibir“ jau senokai dingo iš žydrųjų ekranų, tačiau užmarštin toli gražu nenuėjo – esame tikri, kad daugelis Laikas.lt skaitytojų augo ir kiekvieną kartą laukė pasirodančio vaiduoklio. Vienintelio, kurio nebijojo…
Helovino proga nusprendėme pasikalbėti su Vaiduokliu apie fotografiją, sunkųjį roką ir vaiduokliškas istorijas. Lakoniškai atsakinėjantis Vaiduoklis pokalbį pabaigė: „Svarbiausia – neskaudėjo!“.
Anksčiau vedėte smagią laidelę vaikams „Kibir tele vibir“, tačiau ji dingo iš televizijos ekranų. Ką veikiate dabar?
Žmogus-orkestras (juokiasi). Vaikus mokau fotografijos Šiaulių Lieporių gimnazijoje ir Radviliškio kultūros centre.
Kodėl nusprendėte pasitraukti iš televizijos?
Patys žinote, kaip dabar televizijoje. Klausimas: „Rėmėją turi? Ne? Nu, tai eik iš čia“… Ne aš atsisakiau, o manęs atsisakė. Pirkti japoniškus multikus yra pigiau negu mokėti už autorinę laidą. Apskritai, Lietuvoje liko tik viena „Gustavo Enciklopedija“.
Iš tiesų labai liūdna, nes daug vaikų ir užaugo būtent su Jūsų laidomis… O kodėl nusprendėte pasivadinti Vaiduokliu?
… Todėl, kad tuo laiku vaiduoklis buvo pats tinkamiausias personažas, nes man pradėjo byrėti dantys. O vaiduokliai paprastai būna be dantų.
Ar pats tikite vaiduokliais?
Hm…. Kaip čia pasakius… Yra tekę susidurti. Nežinau, ar tai buvo vaiduoklis, bet su ana puse tikrai esu susidūręs.
Oho, galbūt galite bent jau trumpai papasakoti, kaip tai įvyko?
Tai buvo… Oi, labai seniai. Buvau kažkur 7 ar 8 klasėje. Sėdėjom pas draugą bute. Tikrai žinau, kad pas jį tada daugiau nieko nebuvo. Ir virtuvėje stiklinės, kurias mes palikom toli nuo stalo krašto, pačios „nuvažiavo“, nukrito ant žemės ir sudužo. Blokinis namas, butas – 3 aukšte, gatvė rami, niekas pro šalį nevažiavo, jokių kitų pašalinių garsų nebuvo.
Kaip į tai reagavote? Ar nebijojote paskui miegoti naktimis?
Ne, naktimis aš miegoti nebijau, kadangi nemėgstu siaubo filmų, tokių baisybių nebijau.
Šiek tiek rimtesnis klausimas – ar Vaiduoklio personažas jums labiau pakenkė, ar padėjo?
Pradžioje mane labai nervindavo, kai reikėdavo į parduotuvę ir nusipirkti, pavyzdžiui, alaus arba cigarečių. Vaikai iš paskos sekiodavo ir maždaug: „A, ką čia vaiduoklis pirks?“. Paskui įpratau į parduotuvę vaikščioti naktimis (juokiasi).
Prisimenu, kad buvote gavęs puikią dovaną iš vaikų ir su ja dažnai pasirodydavote. Kas tai buvo ir ar dar tebeturite ją?
Man buvo padovanoję beretę. Juodos ir violetinės spalvos. Ji, jeigu neklystu, buvo atkeliavusi iš Vilkyčių (Šilutės rajonas). Aš ją dabar tebeturiu ir kartas nuo karto koncertų metu užsidedu.
Žinau, kad Šiaulių Lieporių gimnazijoje vyksta jūsų fotografijų paroda. Papasakokite apie ją?
Paroda pirmą kartą buvo pristatyta gegužės mėnesį ir eksponuota Radviliškio viešojoje bibliotekoje. Na, tai yra savotiškas sikvelas parodų, kurios buvo Druskininkuose, Radvilišky, Pakruojy… Tai tokie ornamentai, sudėlioti iš to, kas yra ant žemės, kas yra žolėje ir taip toliau.
Ar turite planų savo parodą pristatyti ir kituose miestuose?
Na, nežinau, gali būti, bet tik tuomet, jeigu ją dar papildysiu.
Pirmoji jūsų fotografijų paroda vyko gana seniai – prieš daugiau nei 20 metų. Ji vadinosi „Roko muzikantai“. Ar pats esate roko gerbėjas?
Taip, buvo tokia paroda. Esu labai kieto roko gerbėjas. Klausau power, pagan metalo, industrial ir taip toliau.
Ką galėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams?
Neverkit, nes viskas bus gerai!