Kiekvienas jau gali savo akimis pamatyti, kaip buvusios Kuro aparatūros gamyklos patalpos pritaikomos gyvenimui: visiškai įrengtas „Loft Town“ loftas svetingai pasitinka lankytojus.
Dvi skirtingai suplanuotos skirtingų paskirčių erdvės – tokią demonstracinę lofto versiją užsukantiems į svečius pristato projekto vystytojai. Nėra ko slėpti: dėžutėse augusius ir gyvenančius greičiausiai paperka laisvė planuoti ir keisti namus pagal savo poreikius.
Prijaukinta lofto erdvė
Demonstracinio lofto interjerą kūrusios dizainerės Dalios Mauricaitės („Daiktų viešbutis“) teigimu, įgyvendinant projektą stengtasi atsakyti į klientų dažniausiai užduodamus klausimus bei parodyti, kaip galima skirtingais būdais įsirengti loftą: suskirstyti erdvę į kambarius ar palikti bendrą erdvę, žaisti su aukščiais. Keturių aukštų pastate vienas loftas įrengtas kaip butas su antresole, su vaikų kambariu, atskiru miegamuoju, darbo kambariu, dvejomis voniomis. Antrajame lofte įkurtas namų biuras.
„Skirtingai nuo daugelio šiuo metu siūlomų butų, kurie jau būna suplanuoti, lofto erdvę galima „prisijaukinti“, „sukirpti“ pagal save. Pavyzdžiui, jei žmogus negamina, ar jam reikia didelės virtuvės? O jei didžiąją laiko dalį namuose jis praleidžia lovoje, gal jam patiktų erdvus miegamasis? Loftas – tai tuščias kubas, kurį galima planuoti kaip tik širdis geidžia“, – sako D. Mauricaitė.
Tiesa, susiplanuoti gyvenamąją erdvę tradiciškai norima minimaliomis išlaidomis. Tačiau, sako dizainerė, sutaupyti pavyks tik turintiems vaizduotę: „tikroji loftų prigimtis suvokiama architektams, menininkams, kurie stokoja pinigų, bet turi viziją ir laiko, tad po kruopelytę surenka bendrą visumą. Tačiau šiandien žmonės loftus renkasi ne dėl pigumo, o dėl kitų privalumų – erdvės, šviesos, tad interjero kūrimą ir erdvių atskyrimą patiki profesionalams“.
Mitai apie loftus – gajūs
Loftų projektai Lietuvoje dar visai jauni, tačiau jau apipinti padavimais ir legendomis. Nepaisant to, kad 85 proc. Lietuvos gyventojų pritaria nebenaudojamų sostinės gamyklų pavertimui į loftus, stereotipų nemažėja. Kokie jų labiausiai paplitę ir ką apie juos mano ekspertai?
Jokio privatumo. Įprasta manyti, kad loftas – atvira erdvė be sienų, kur visos paslaptys ir muilo operos – kaip ant delno. Tiesa ta, kad lofto gyventojai gali dalinti erdvę kaip panorėję: statyti sienas, kabinti užuolaidas, atsitverti stiklu ar knygų lentyna. Nuo asmeninių poreikių priklauso, ar gyventojas turės privatų kampelį.
Brangus šildymas. Iš tiesų, senos sienos ir didžiuliai langai kelia grėsmę piniginei, tad patikimiausi loftai – atnaujinti, su naujomis šildymo ir komunikacijos sistemomis ir, žinoma, autonominiu šildymu. Dažną bauginančios aukštos lubos nėra trūkumas, mat šiltas oras yra lengvesnis už šaltą, tad nuo pirmo aukšto radiatorių kyla į lofto antresolę, o antrame aukšte jungti šildymo net neprireikia.
Tarša. Ne paslaptis, kad anksčiau veikusių gamyklų teritorijų grunte gali būti sunkiųjų metalų ar toksinių medžiagų, tačiau spekuliacijų šia tema gali būti daugiau nei realios grėsmės sveikatai. Specialistų teigimu, projektų vykdytojai dažnai savo iniciatyva atlieka užterštumo tyrimus, mat nelinkę rizikuoti investuodami į abejotino saugumo projektą, o ir pirkėjai aktyviai domisi gyvenamosios aplinkos būkle.
Taršos klausimas neaplenkė ir Kuro aparatūros gamyklos, kur anksčiau buvo gaminami kuro siurbliai, purkštuvai žemės ūkio technikos varikliams. „Loft Town“ projekto vadovė Rūta Rimkienė teigia, kad į tokius projektus iš anksto žiūrima įtariai, lyg pro didinamąjį stiklą. „LOFTTOWN investicijos siekia dešimtis milijonų litų, tad mes patys suinteresuoti, kad viskas būtų tinkamai ištirta, gauti visi reikalingi aplinkosauginiai dokumentai. Šiam darbui buvo pasamdytos net tarptautinės aplinkosaugos audito kompanijos ir išvados apie užterštumą pateiktos“, – sako R. Rimkienė.
Pasak „Loft Town“ pardavimų ir marketingo skyriaus vadovės Linos Stasiukynienės, projekto vystytojai sąmoningai neignoruoja buvusios „Kuro aparatūros“ gamyklos istorinio konteksto ir palikimo, atvirkščiai – kaip tik stengiasi jį pabrėžti, mat gamykloje tvyrojusią aurą daugelis pamena iki šiol.
Viena tokių žmonių – daugiau nei trisdešimt metų dirbusi Kuro aparatūros gamyklos inžiniere mechanike Svetlana Tarasova, šiandien šiltai vadinanti buvusią darbovietę „mūsų gamykla“.
Po studijų Volgograde Jus paskyrė į Kuro aparatūros gamyklą. Kokia ji Jus pasitiko?
Kuro aparatūros gamykla pradėjo veikti 1959 metais, ir kai mes persikėlėme čia gyventi ir dirbti, gamykla buvo laikoma dar nauja ir didelė – joje sovietiniais metais iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dirbo virš 7000 darbuotojų. Buvome jauni ir entuziastingi, darbo valandų neskaičiuodavome. Pamenu, nors dirbau technologų skyriuje, pradžioje, kai reikėdavo įvykdyti darbo planą, tekdavo paplušėti ir naktinėje pamainoje prie konvejerio, o ryte nemiegojus eiti į savo tiesioginius darbus.
Tačiau tai nebuvo kažkoks blogis. „Kuro aparatūros“ gamykloje, kaip ir kitose klestinčiose TSRS gamyklose buvo tvarka, dirbti reikėdavo daug, tačiau ir socialinė sistema veikė nepriekaištingai. Gamyklai priklausė keli poilsio namai, profalaktoriumai, buvo sudarytos tikrai geros poilsio, sveikatingumo sąlygos, darbuotojai nemažai keliaudavo į įvairias ekskursijas po tuometinę TSRS.
Taigi, gamykla buvo laikoma prestižine?
Taip, ji priklausė tuometinei Valstybinei žemės ūkio ir gamybos ministerijai. Visoje TSRS ši gamykla garsėjo kaip turinti labai modernias stakles bei įrangą ir gaminanti labai kokybišką produkciją. Čia užsakyti produkcijos važiuodavo iš visos TSRS – nuo centrinės Azijos respublikų iki Ukrainos, tačiau produkciją parduodavo ir užsienio šalims. Mūsų gamykla nuolat buvo didžiausios Maskvos Žemės Ūkio parodos garbės lentoje su dar keliomis Lietuvos įmonėmis.
Šioje gamykloje buvo gaminami įvairūs degalų siurbliai, purkštuvai žemės ūkio technikai – traktorių ir kombainų vidaus degimo varikliams.
Tačiau yra išlikusios senos gamyklos nuotraukos, kuriose darbuotojai vilki ir baltais chalatais…
Taip, mes bendradarbiaudavome su moksliniais institutais, ir gamykloje buvo atliekamos gamybinės operacijos, kuriose tikslumas siekdavo pusę mikrono. Kai kuriuose cechuose žmonės dirbdavo apsirengę baltais chalatais, užsimovę baltas pirštines, kad nuo žmogaus delnų sklindanti šiluma nepakenktų detalių tikslumui. Apskritai gamyklos cechuose griežtos darbo taisyklės reikalavo palaikyti švarą ir tvarką, ir tai nebuvo tušti lozungai.
Be to, gamykloje buvo ir technologijų, ir projektavimo skyriai, kuriuose buvo vykdomi moksliniai tyrimai.
Minėjote, kad gamykloje vyko labai aktyvus bendruomeninis gyvenimas.
Iš tikrųjų viskas buvo sutvarkyta taip, kad ir po darbų, gamyklos teritorijoje virtų aktyvus bendruomeninis gyvenimas, žmonės praleistų čia savo laisvalaikį. Darbuotojai galėjo užsiimti labai įvairia veikla. Pavyzdžiui, aš pati dainavau gamyklos chore, taip pat žaidžiau krepšinį.
Gamyklai priklausė stadionas kitoje Kalvarijų gatvės pusėje. Taip pat gamyklos teritorijoje buvo pastatytos atskiros sporto, aktų salės, kur vykdavo įvairūs pasirodymai, konkursai. Pas mus gyvenimas tiesiog virė, o žmonės buvo labai aktyvūs, visuomeniški. Toks buvo mūsų gyvenimas, mums netgi patikdavo eiti į socialistines demonstracijas. Ne dėl to, kad tai būtų mums svarbu ideologiniu požiūriu, bet labai smagiai praleisdavome laiką, pabendraudavome.
Tuos laikus prisimenate su nostalgija?
Žinoma, galima teigti, kad už mus galvodavo, reguliuodavo gyvenimus, tačiau kiekvienas laikmetis turi savų pliusų ir minusų, o mūsų gyvenimas būdavo labiau prognozuojamas. Atmosfera šioje gamykloje tikrai buvo gera, žmonės dirbdavo noriai ir labai bendraudavo tarpusavyje. Netgi prabėgus dešimtmečiui po gamyklos uždarymo mes nenutraukėme ryšių, buvome susitikę paminėti gamyklos jubiliejaus.
Labai džiaugiuosi, kad šios gamyklos istorija neignoruojama, jos nebandoma nuslėpti, o kaip tik – prisiminti.