Juvelyrė R.Petronytė – apie vagišius, „vodzią“ ir estų susireikšminimą

Jei nori tapti juvelyru, turi keletą variantų – arba keltis mokytis į Telšius, arba į artimiausią šalį, kaip kad Estiją. Pastąrajį variantą pasirinko Rūta Petronytė, kuri yra Estijos dailės akademijos juvelyrikos specialybės 3 kurso studentė. Rugsėjo 30 d. galerijoje “Argetum” įvyko pirmoji Rūtos juvelyrikos dirbinių autorinė paroda “Vagišiai”.

Pirmas blynas tikrai nėra prisvilęs, anaiptol – idealiai iškeptas. Net pats parodos pristatymas originaliai išsiskiria iš viso parodų atidarymų konteksto. Čia kūrybiškumas neturėjo ribų. Apie tai kas vyko, kodėl ir už ką – interviu su Rūta.

Kodėl “vagišiai”?

Prisiminiau paauglystės dienas, kai su visa “chebra”, sėdėdavome galeroje, Užupyje. Laikėme save jaunaisiais menininkais, turėjome draugą, kuris eidavo į “Ikiuką” vogti, prisikišdavo visokių sūrelių į rankoves – tai būdavo tam tikra pramoga.Taip pat tarp mūsų buvo toks “seniokas”(pravardė) – aukštas , ryžas ir šveplas. Vieną kartą, tas “seniokas” kreipėsi: “Ė, vagišiau, pavok man vodzios (degtinės)”. Kartą bedirbdama aš prisiminiau šią frazę – toks mažas, susirietęs, piktas vagišius, eina vogt “vodzios”.Tai nuo to ir prasidėjo vagišiai. Paskui pusmečiui išvažiavau į Barseloną, ten mes “tūsinomės” su panašia “chebra”. Trynėmės po skvotus, grojome gatvėse, buvo tikra bohema. Pasinėriau į kolekciją, ją kūriau ne snobams, ne meno kritikams, kūriau kažką paprasto, kur nėra gilių filosofinių idėjų. Man nėra kančia kurti, visada norisi kažkokio lengvumo. Tada Barselonoje pradėjau drožti iš kaulo, iš medžio, atsirado kita kolekcijos dalis – tai ne vien tik vagišiai, bet ir atsipalaidavę, šamaniški, linksmi, dinamiški kūriniai.

Ar eksponuosi savo parodą kituose šalies miestuose?

Gal ir galima, apie tai kol kas negalvojau, būtų neblogai pasirodyti Šiauliuose ar Klaipėdoje. O šiaip norėčiau juos nuvežti į Taliną ir Barseloną. Tik Taline bijau rodyti, susilauksiu labai daug kritikos. Estijos juvelyrų bendruomenė milžiniška, kiekvienais metais akademiją pabaigia po 6 žmones ir jie visi labai rimti, susireikšminę. Jauni žmonės nedaro parodų, nes jaučiasi nepatyrę, neišmokę. Bet man norisi veiksmo dabar, kad pabaigus akademiją, žinočiau, kuria linkme einu, turėčiau šiokios tokios patirties, o ne gavus diplomą klaust savęs “ir kas dabar”? Noriu anksti pradėti, kad bučiau tokia kieta kaip Statkevičius (juokiasi). Tai yra mano planas – Niujorko ir Londono mąstai.

O dabar apie atidarymą

Labai nyku, kai visi susirenka, pažiūri darbus, išgeria vyno ir išsiskirsto. Norėjosi, kad parodos atidarymas būtų kitoks. Kadangi darbai tokie dinamiški, gyvi, kiekvienam personažui galima sugalvot, ką jis veikia. Voveris atsistojęs prie sienos, pypkę rūko ir visus nužiūrinėja. Jis jau ketina kažką iš kišenės ištraukti arba jis koks nors rajono narkotikų prekeivis, toks kietas. Todėl pamąsčiau, kad tai reikia demonstruoti, kad vagišiai atgytų ir patys atidarytų parodą. Su draugu padarėm “maskes” – žvėrių galvas, paprašiau Šarūno Joneikio, kad pagrotų. Padarėm pristatymą ant laiptų, VDA bendrabučio kieme, draugai “pasirašė” padėti, kiekvienas atspindėjo skirtingą vagišių charakterį, gavosi neblogas, dinamiškas vaidinimas.

Ar turi savo vientisą stilių?

Kol kas ne, bet šiai parodai stengiausi kurti kuo vientisiau.Pagavau vieną idėją ir sekiau visą liniją. Žmonės su žvėrių galvom – šie darbai kaip mažos skulptūros. Egzistuoja ir kitokių mano darbų, štai pavyzdžiui segė “minia”. Žmogeliukai susistato į vieną sistemą, bet galima juos išardyti po vieną. Gali įsisegti vieną arba visus kartu. Rėmiausi mintimi, kad kartais taip lengva surinkti minią blogiems darbams. Pavyzdžiui Hitleris, žmonės net nemąsto, eina visi kartu, stovi iškėlę rankas, o visa kita tampa taip nereikšminga.

Kodėl nusprendei, kad būtent juvelyrika yra tau?

Aš jau 9 klasėj buvau taip sugalvojus. Esu kruopšti ir galiu ilgai sėdėti, krapštyti, koncentruotis ir visiškai nepavargti. Tačiau Lietuvoje juvelyrika galima mokytis tik Telšiuose. Palikti Vilnių ir išvažiuot į mažesnį miestelį labai nesinorėjo. Buvau girdėjusi, kad Estijoje yra gera mokykla, tai pabandžiau, įstojau ir išvažiavau. Bet dabar kai jau mokausi ten treti metai, kartais pagalvoju, kad galėjau kitur išvažiuoti – šalis ne man. Jaučiuosi kaip akmuo, bet labai daug dirbu, tai tas turbūt naudinga. Jei nebūčiau įstojus Estijoje, tikrai dar nebūtų šios parodos. Tačiau akademija neišmokys manęs būti menininke, ten gaunu nemažai praktinės patirties, viskas, kas susiję su technologijomis. Bet menininke esu jau senai.

Ar nenorėjai mokytis Barselonoje?

Juvelyrika yra tokia uždara bendruomenė, siaura sfera. Jei neturi kieno paklausti, labai sunku atrasti, kur yra gera mokykla. Kai buvau Barselonoje, supratau, kad ten gyventi būtų smagu, bet labai sunku dirbti, ten nieko nesusitarsi su žmonėmis. Prasta mokykla, jų įranga yra geresnė, tačiau visai kitas, nedarbingas mentalitetas. Ispanijoje yra posakis “mañana”. Tai viską ir pasako. O Estijoje mes dirbam net savaitgaliais, visi ariam kiek galim.

Ar turi žmogų, kuris tau padeda, pataria, palaiko?

Taip, labai norėčiau padėkoti juvelyrei Eglei Čėjauskaitei, kurios dėka viskas ir prasidėjo. Aštuonioliktajam gimtadieniui nuo tėvų gavau dovaną – Eglės darytus auskarus bei žiedą, kurie mane ir įkvėpė. Eglė yra man lyg juvelyrikos motina. Ji leidžia naudotis savo dirbtuve, visada pataria, ką reiktų pataisyt, ko trūksta. Esu jai tikrai labai dėkinga.