Geriausi pasaulio restoranai: puota skrandžiui ir sielai (foto)

Tikras gurmanas ne tik nepasimeta tarp galybės skirtingų vyno rūšių ir įvairių gamintojų siūlomų delikatesų, bet kartais įveikia ir kelis tūkstančius kilometrų vien tam, kad paragautų visame pasaulyje garsaus meistro šedevrų. Geriausiais tituluojamuose restoranuose vietos rezervuojamos prieš kelis mėnesius. O jų lankytojai susirenka ne pavalgyti, o pasimėgauti nedidele skrandį ir sielą pakylėjančia puota.

 

2002 m. pirmą kartą buvo sudarytas „S. Pellegrino“ geriausių pasaulio restoranų penkiasdešimtukas. Nuo to laiko šie rinkimai tapo vienu svarbiausių ir daugiausia debatų sukeliančių renginių kulinarijos pasaulyje. 806 narių komisija pretendentus į šį garbingą sąrašą renka vertindama maisto kokybę, kulinarinių standartų laikymąsi, virtuvės šefo fantaziją ir kūrybiškumą bei personalo paslaugumą.

 

Siūlome susipažinti su trimis gurmaniškiausiomis pasaulio vietomis ir pasidomėti, kodėl būtent jos pelnė geriausiųjų vardą. Juo labiau, kad šis trejetukas – tik išsirikiavęs kiek kitokia tvarka – sąrašo viršuje puikuojasi jau antrus metus.

Paskelbus šiųmečių rinkimų rezultatus paaiškėjo, kad trokštantiems apsilankyti geriausiame pasaulio restorane, teks keliauti į Hanso Christiano Anderseno „Undinėlės“ miestą Kopenhagą. Būtent jame įsikūręs pirmoje penkiasdešimtuko vietoje atsidūręs restoranas „Noma“, vadovaujamas vos trisdešimt dvejų sulaukusio René Redzepi.

 

Renovuotose buvusio sandėlio patalpose įsikūręs restoranas savo lankytojams siūlo šiaurietiškų tradicijų ir naujausių gaminimo technologijų sintezę. „Nomos“ kolektyvas siekia atgaivinti Šiaurės Europos kulinarines tradicijas ir pristatyti jų savitumą visam pasauliui.

 

Pasak R. Redzepi, restorano svečiai čia neras gurmanų vertinamų ingridientų, būdingų Viduržemio jūros regionui. Kurdamas valgiaraštį, „Nomos“ virtuvės šefas nuosekliai rinko informaciją apie produktus, randamus būtent šiauriniame ariale. Taip restorane atsirado didžiosios midijos, krabai ir langustai iš Farerų salų, otai, lašišos, menkės ir jūros dumbliai iš Islandijos bei ėriena, jautiena, laukinės uogos ir krištolo skaidrumo vanduo iš Grenlandijos.

 

Ypatingas dėmesys čia skiriamas natūralioje aplinkoje augančioms miško gėrybėms, prieskoninėms žolelėms ir šviežioms sezoninėms daržovėms. Įvairūs produktai rūkomi, sūdomi, džiovinami, marinuojami ir kepami ant bazalto plokščių. Virtuvės šefas nuolat eksperimentuoja, norėdamas išgauti naujus maisto apdorojimo būdus, o jo rankose visišku kasdieniškumu dvelkiančios grūdinės ar ankštinės kultūros virsta neįtikėtiną fantaziją ir kūrybiškumą liudijančiais patiekalais.

Antroji vieta šį kartą atiteko ketverius metus iš eilės pirmoje pozicijoje išsilaikiusiam Ispanijos restoranui „El Bulli“. Verta pastebėti, kad Kala Montchoi (isp. Cala Montjoi) miestelis, kuriame ir yra įsikūrusi ši gurmanų oazė, priklauso autonominiam Ispanijos regionui Katalonijai. Todėl kalbant apie regioninės kulinarijos paveldą, gausiai naudojamą ir „El Bulli“ virtuvėje, derėtų akcentuoti ne bendrai ispaniškas, bet katalonietiškas maisto ruošimo tradicijas.

 

Sudarinėdamas meniu, restorano virtuvės šefas Ferran Adria pirmenybę teikia daržovėms ir jūros maistui, pastaruoju metu į jį įtraukdamas vis mažiau raudonos mėsos ir paukštienos. Nors garsusis kulinaras laikomas vienu pagrindinių molekulinės virtuvės pradininkų, jo teigimu, naujausios technologinės žinios visų pirma turi kaip galima labiau išryškinti natūralų produkto skonį.

 

F. Adria nuomone, tik klasikos ir modernumo dermė padeda išgauti tobulą rezultatą. Ruošdamas patiekalus, kulinarijos meistras stengiasi pamaloninti ne tik svečio skonio receptorius, bet ir lytėjimą, uoslę bei regą.

 

Pastaruoju metu F. Adria patikino galutinai apsisprendęs uždaryti „El Bulli“. Gautus pinigus jis ketina skirti savo kulinarijos akademijos steigimui ir stipendijoms. Virtuvės šefas tikisi, kad tai suteiks daug galimybių jauniems ir gabiems kulinarams. Nors garsųjį restoraną planuojama uždaryti tik 2012 m., šiais metais jame nebėra nė vienos laisvos vietos. Tikėtina, kad tik apsukriausieji suspės rezervuoti jas ir 2011–iesiems.

Iš antros vietos į trečiąją šiemet nusileido netoli Londono įsikūręs restoranas „The Fat Duck“, vadovaujamas ekscentriškojo kulinarijos mago Hestono Blumenthalio. Jis, kaip ir anksčiau minėtas F. Adria, yra vienas pirmųjų molekulinės virtuvės virtuozų, išgarsėjęs savo „Sraigių koše“. Žinoma, kaip ir priklauso molekuliniam maistui, joje nėra nė gabalėlio sode ar pievoje sutinkamos sraigės. Veikiau kumpio, pankolių ir kitų augalinių ingridientų.

 

Potraukį maisto gaminimui restorano virtuvės šefas pajuto dar paauglystėje, kai su šeima apsilankė Prancūzijos Provanso regione. Taigi, pirmąsias gaminimo pamokas kulinarijos revoliucinieriui suteikė klasikinė prancūziška virtuvė. Galbūt nuskambės nelabai įtikinamai, tačiau lengva jos dvasia iki šiol juntama daugelyje „The Fat Duck“ patiekalų.

 

Vėliau H. Blumentalį pradėjo dominti cheminiai eksperimentai, leidžiantys sujungti iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje visiškai nederančius produktus ir išgauti neįtikėtinus skonių derinius. Ėmęsis „laboratorinių“ maisto gaminimo būdų, garsusis kulinaras nenustygo vietoje ir pasinėrė į kulinarijos psichologiją. Ši mokslo šaka gilinasi į patiekalų suvokimą ir jo įtaką mūsų skonio pojūčiams.

 

„The Fat Duck“ filosofija kardinaliai pakeitė visuomenės požiūrį į valgymo procesą aukštos klasės restorane. Eidami į šią vietą, žmonės žino, kad jų laukia ne solidžiai prašmatnūs pietūs ar vakarienė, bet novatoriškas, teatrališkas ir smagus kulinarijos šou, žadantis daug naujų ir įdoomių potyrių.

 

Geriausių pasaulio restoranų penkiasdešimtuką kasmet tradiciškai papildo antrasis „S. Pellegrino“ penkiasdešimtukas, pateikiantis sąrašą restoranų, pelniusių 51–100 vietas. Gaila, tačiau šiais metais nė viename jų neatsidūrė nei Lietuvos, nei kaimyninių šalių atstovai. Tikėkimės, viskas dar tik priešaky.