Jazzu: „Man niekad nebuvo kilusi mintis kreiptis į stilistą“ (Interviu)

Dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu, savo spintoje nemažai vietos skyrusi sparčiai populiarėjančiam vintažui, šią vasarą močiučių laikų drabužius medžios pirmąkart rengiamame „Blusų festivalyje“.

Ryški ir kartais net epatuojanti Jazzu turi savitą stilių, tačiau prisipažįsta, kad kartais įkvėpimo semiasi iš dainininkės Róisín Murphy.

Kaip apibūdintum savo stilių?

Kaip ir muzikoje, su drabužiais man patinka eksperimentuoti, improvizuoti. Mėgstu derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Nesilaikau vieno stiliaus, mano spektras labai platus – nuo minimalizmo iki eklektikos.

Kaip ir daugumai moterų, man patinka puoštis, be to, esu scenos žmogus, tad tai tiesiog neišvengiama! Vertinu gražius daiktus, nes esu tikra, kad žmogaus išorė yra tai, kaip tu save pateiki kitų žmonių pirmam žvilgsniui, kokį save matai pats. Per drabužius gali išreikšti save, savo požiūrį, dėl to man niekad nebuvo kilusi mintis kreiptis į stilistą. Artimieji nuo mažens lavino mano skonį, todėl esu sau pati geriausia stilistė. Žinoma, nevengiu draugų dizainerių patarimų, paklausiu, ką mano apie vieną ar kitą mano dėvimą daiktą.

Tiesa, mano sceninius drabužius kuria dizainerė Daiva Urbonavičiūtė. Mūsų skoniai sutampa beveik 100 procentų, todėl labai lengva kartu dirbti. Visiškai pasitikiu Daiva, ji nuostabi dizainerė, turinti neribotą fantaziją, tikra profesionalė, be to, labai šiltas žmogus, kuris labai mane jaučia. Argi gali būti geresnis tandemas?

Kas turėjo daugiausia įtakos tavo stiliaus formavimuisi?

Už pirmąsias stiliaus pamokas turėčiau būti dėkinga mano močiutei. Būtent ji mane mokė muzikos. Visada būdavo pasitempusi, aristokratiška, atrodydavo lyg ką tik pakilusi į scena. Prisimenu, kaip abi puošdavomės prieš eidamos į operas ar spektaklius.

Paauglystėje atsirado kažkokiu dievukų – aktorių, mėgstamų grupių, kurios būdavo stiliaus pavyzdys. Laikui bėgant iš kopijavimo išaugi. Šiandien vertinu Vivienne Westwood, Alexanderį McQueeną, Chanel darbus. Jau daug metų mano stiliaus ikona yra dainininkė Róisín Murphy.

Kaip vertini vintažą?

Nuo mažens jaučiau potraukį seniems filmams, daiktams, knygoms… Tai kvepia istorija ir tuo, ko tu niekada nepatyrei ir nepatirsi, gali tik prisiliesti. Vintažiniai rūbai taip pat turi praeitį. Labai smagu kaukšėti vintage bateliais Londono gatvėmis ir kurti istoriją, įsivaizduoti, kas tuos batelius avėjo ir kur.
Mūsų močiučių laikų mada sugrįžo, vadinasi, tai iš tiesų buvo gražu ir tikra. Vien pagalvojus apie tas sukneles, paaukštintą liemenį, petukus, sagutes, beretes… Nepaprastai gražu!

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau komisinių parduotuvių! Londone jų – begalė, užsukdavau į jas bene kiekvieną dieną. Tokios krautuvėlės turi savitą aurą ir būna itin jaukios. Teko lankytis ir Lietuvos komisiukuose, kai kurie jų prilygsta mano pamėgtoms Londono komisinėms krautuvėms!

Ką manai apie britų stilių?

Londonas – vienas pagrindinių miestų, kur prasideda mada. Ten visko tiek daug… Daug stilingų ir gražių žmonių, kurie nori išsiskirti iš minios, rūpinasi savo įvaizdžiu. Belieka palinkėti, kad taip savo įvaizdžiu rūpintųsi kiekvienas lietuvis.

Tiesa, londoniečiai pavaldūs sezoniniams bumams – vienu metu dauguma merginų ima rengtis identiškai. Tokia pilka masė. Tai šiek tiek erzina. Po kurio laiko viskas nusistovi, tačiau tada jau lauki, kokią tendenciją padiktuos britės kitą sezoną. Ir vėl gatves užtvindo šimtai klonų.

Vintažinis stilius Londone – ne retenybė. Londoniečiams tai – ir mada, ir gyvenimo būdas, ir ekologiška gyvensena. Ekologija Londone sparčiai populiarėja. Jaunimas išprotėjęs dėl mados: jei būti „žaliam“ yra madinga, tai jauni žmonės, norėdami priklausyti madingųjų kategorijai, irgi tampa žaliaisiais.

Ar galima teigti, kad Lietuvoje jau subrendo vintažinių rūbų vertintojų karta?

Visiškai dar nesubrendo, bet progresą tikrai pastebiu. Vintage mada plinta, ir tą jau galima pastebėti, ypač Vilniaus gatvėse. Jaunimui ji patinka, be to, šių rūbų kaina nėra didelė, todėl gali pirkti ir improvizuoti, lavinti savo fantaziją.

Lietuvių skonis apskritai lavėja. Gatvėje nesunkiai atskiriu žmones, kurie aklai vaikosi mados, bet galiausiai gaunasi šnipštas: jie vilki neskoningus, nesuderintus drabužius, vaikosi etikečių, pasirenka visiškai netinkančius jų figūrai drabužius tik dėl to, kad jie šiandien madingi. Visada malonu pastebėti tuos, kurie atrodo savitai, skoningai, kurdami savo stilių domisi mada, bet nepersistengia. Džiugu, kad pastarųjų daugėja.

Manoma, kad mažuose Lietuvos miesteliuose galima rasti įdomesnių, net vintažinių rūbų. Gal teko įsitikinti pačiai?

Po mažus miestelius važinėju retai, apsiperku ten dar rečiau. Didesniame mieste kur kas daugiau parduotuvių, dėl to originalių daiktų pasirinkimas platesnis, tačiau niekad negali žinoti, kokį perliuką gali aptikti visiškai neįtikėtinoje vietoje.

Žinau šaunią vietą vintažiniams rūbams įsigyti – Varėnos rajone vyksiantis Blusų festivalis. Organizatoriai, iniciatoriai ir visi prijaučiantys ir prisidėję – tikri šaunuoliai. Tokių festivalių, kuriuose būtų šnekama ir apie madą, ir apie ekologiją, Lietuvoje labai trūksta. Žmones šios temos domina vis labiau.

Planuoju vykti į „Blusų festivalį”, sutiksiu daug gražių ir gerų žmonių, prisipirksiu suknelių ir važiuosiu jų matuotis į savo sodybą, kuri yra čia pat.