Krepšinis, futbolas, tenisas – sporto šakos, apie kurias paskutiniu metu daugiausiai rašoma žiniasklaidoje.
O kitos dažnai lieka didžiųjų šešėlyje, kaip kad tinklinis, kuris Lietuvoje seniau buvęs labai populiarus, mūsų žaidėjai pasiekė nemažai pergalių, tačiau paskutiniu metu jis tikrai neišgyvena savo aukso amžiaus.
Pasirinkome 10000 gyventojų turintį Žemaitijos miestelį Kelmę, kurioje tinklinis tikrai nelaukia savo renesanso, žaidėjai nuolat iškovoja daug pergalių ir sulaukia didžiulio gerbėjų palaikymo. „Kelmė turi ne tinklinio žiūrovus, bet tinklinio sirgalius, tai yra didelis jų privalumas. Vilniuje žmonės ateina pasižiūrėti tinklinio, o Kelmėje – pasirgti už savo komandą“, – viename interviu pasakojo vilniečių tinklinio komandos treneris Vasilijus Burakinskis. Ir turbūt ne veltui tinklinio komandos iš mažesnių miestų visada pasiekdavo daug laimėjimų, nes jose nuo seno gilios tinklinio žaidimo tradicijos, dažnai perduodamos iš kartos į kartą, salės tinklinio varžybų salės visada pilnos žiūrovų, vasarą nuolat vyksta pliažo tinklinio varžybos.
Tokiam teniso populiraumui įtakos turi entuziastai, atkakliai siekiantys išugdyti savo rajonų komandas. Kelmėje toks entuziastas ir tinklinio prikėlėjęs naujam gyvenimui yra gydytojas-kardiologas Algimantas Petrovas, kuris 1977 metais atvykęs dirbti į š į miestą suprato, kad čia toliau žaisti tinklini jam bus sunkoka, nes nėra aukšto lygio žaidėjų, todėl pradėjęs nuo nulio A. Petrovas užsibrėžė tikslą suburti tokią tinklinio komandą, kuri galėtų dalyvauti stipriausiame Lietuvos tinklinio federacijos organizuojamajame čempionate. Ir jam tai pavyko.
Sėkmės formulė – ūgis ir užsispyrimas
Kaip A.Petrovas atsirinkdavo vaikus, iš kurių ugdydavo tinklininkus? Atsirinkti būsimų sportininkų kiekvienais metais jis eidavo į mokyklas, o pagrindiniai kriterijai būdavo ūgis ir sportiškumas. Net jei vaiko ūgis būdavo žemas, tačiau jo tėvai aukšti – treneris pasitikėdavo genais ir kad jis vėliau dar ūgtels.
Kaip Laikas.lt pasakojo A.Petrovo mokinys Darius Barauskis, kuris taip pat dirbo ir tinklinio treneriu, tinkliniui tinkamų duomenų jis neturėjo, tačiau didelių laimėjimų padėjo pasiekti begalinis užsispyrimas „Tinklinio treniruotes pradėjau lankyti būdamas dvylikos metų. Tuomet brolis Ramūnas jau buvo pilnavertis komandos žaidėjas, tad ir mane treneris A. Petrovas „prikabino“ sportuot, nors ir buvau ne tinklininko sudėjimo, bet užsispyrimą siekti tikslo ir norą siekti brolio rezultatų turėjau. Tai mūsų šeimos – giminės sporto šaka Nr. 1. Tai lyg liūnas, kuris įtraukė ir Arnoldą, ir Mantvydą, ir Marių (Ramūno sūnus), manau, jog ir mano sūnus Jogaila nebus abejingas tinkliniui“.
Pagrindinė problema – emigracija
Kelmė – mažas miestas, todėl ir žaidėjų pasirinkimas nėra didelis, ypač didelė problema – nuolatinė žaidėjų kaita, nes baigę mokykla dauguma vaikinų išvažiuoja studijuoti ir gyventi į kitus miestus ar užsienį ir retas kuris sugrįžta gyventi į Kelmę. Todėl čia nebespėjama suformuoti naujų stiprių komandų. „Seniau žaidėjus, kurie baigdavo aukštąsias mokyklas, sugebėdavome pasikviesti atgal į Kelmę, kur jie dirbo mokytojais, gydytojais… Todėl mes visą laiką turėjome neblogą komandą, nes visada šalia vyresnių žaidėjų turėjome keletą jaunuolių, kurie tobulino savo meistriškumą kartu su vyresniais“, – nostalgiškai prisiminė treneris.
Mažas miestas sportui tik privalumas
Kaip teigė A.Petrovas, didesnių miestų treneriai pavydėdavo, kad „mes esame iš Kelmės“, nes mažesnio miesto žaidėjams sportas būdavo viskas. Jie neturėjo tiek pagundų kaip didesnių miestų gyventojai, mažiau sukdavo į kairę. Taip pat daug žaidėjų gyveno ūkiuose, tad buvo fiziškai stiprūs, ištvermingi. O ir tėvai kitaip žiūrėdavo į sportą ir vaikus labiau skatindavo sportuoti. „Dabar ir mažesnių miestų vaikai daugiau turi galimybių nuklysti į šoną, nes išpopuliarėjo kompiuteriai, atsirado internetas, jiems daugiau rūpi draugai ir vakarėliai, nei treniruotės“, – pasakojo treneris.
Pabaigai
Kaip teigė D.Barauskis, pasiekti gerų laimėjimų tinklinyje nėra lengva, nes reikia daug treniruotis. „Treniruotėse treneris iš mūsų laužė viską, kas įmanoma (turbūt matė, kad esame verti), jos trukdavo net iki 22,30 val., kartais net ir po 23 val. baigdavome. Mūsų karta – tai 1976-1979 m. gimusių vaikinų komanda, kuri įrodė jog kaimas gali parklupdyti ir didmiesčius. Kuomet Lietuvos jaunimo tinklinio varžybų finale įveikėme Vilniaus sporto mokyklos komandą rezultatu 3:2, Kelmės vardas išryškėjo dar labiau. Mus pradėjo vertinti. Ir lig pat šiol Kelmės komandos tiek vaikinų tiek ir vyrų yra prisibijoma bet kokio lygio varžybose“.
Laikas.lt
