Išgirdus dainuojant Beissoul, sunku patikėti, kad tuos garsus kuria baltaodis lietuvis, šiemet naujai iškeptas vaidybos-pantomimos bakalauro diplomo savininkas. Artūras Žabas, toks tikrasis ką tik į Lietuvos radijo eterius įsiveržusios dainos „So unnatural“ kūrėjo vardas.
Beissoul viešai deklaruoja savo fanatizmą juodaodžių kultūrai ir užsimena, kad jo pirmasis singlas dedikuojamas vaikystėje mirusiems draugams.
Kokie įvykiai paskatino tave sukurti tokią neįprastą dainą?
„So unnatural“ yra daina apie tai, kas vyko mano gyvenime prieš tampant paaugliu. Gal ir galiu atskleisti. Šiaip ši daina yra apie mirtį. Mano vaikystėje ir paauglystėje buvo labai daug žmonių, su kuriais man teko atsisveikinti prieš laiką. Vieni iš jų žuvo tragiškai, o kiti tiesiog sirgo. Turiu fobiją laidotuvėms, negaliu į jas eiti. Aš tiesiog atsimenu žmones gyvus, prisimenu juos muzikaliai, perteikiu juos muzikiniais vaizdais. Šioje dainoje juos įamžinau.
Tavo dainavimo stilius labai primena juodaodžių kuriamą muziką. Ar tu juos laikai savo autoritetais?
Aš myliu, aš dievinu tą juodąja muzikos kultūrą, t. y. juodaodžius žmones. Aš juos myliu. Jų energetika, stilius, charizma, vokaliniai sugebėjimai man yra fantastiški, būtent juodaodžių muzika yra mano stimulas kurti. Neseniai buvau Seal`o koncerte ir negalėjau atplėšti nuo jo akių. Stebėjau jo dainavimo techniką, kaip jis atveria durną, kaip deda liežuvį, kaip jis gali dainuoti taip aukštai ir taip žemai. Seal`as neabejotinai yra genijus.
Ar pasirinkdamas elektroninės-soul muzikos atlikėjo kelią nebijai pasmerkti savęs vargingam gyvenimui?
Nebijau. Niekada neturėjau milijonų, tūkstančių, kartais netgi šimtų… Manęs skurdas nebaugina, aš stengsiuosi užsidirbti tuo, ką man daryti malonu ir kas man sekasi. Jei žmonėms reikės mano muzikos, mano vaidybos – tai kursiu, jei ne – eisiu pridavinėti butelių. Arba emigruosiu į Afriką, apie tai aš dažnai galvoju. Arba pasikeisiu odos spalvą, tai irgi būtų fenomenas. Būčiau kaip Michaelas Jacksonas baltas juodas. Visada yra išeičių.
Kaip vertini labai staigiai išpopuliarėjančius atlikėjus, pavyzdžiui, kaip Justinas Bieberis?
Turbūt reikėtų vertinti ne juos pačius, o žmones, kurie jais susižavi. Tai yra vadinamasis „Youtube“ fenomenas, kai mergaitę grojančią pianinu peržiūri trys milijonai klausytojų. Tos žvaigždės, kaip Gaga, ar Bieberis yra fenomenai. Jiems tenka atlaikyti tiek spaudimo, dėl kurio labai lengvai gali smukti žemyn, prasigerti, degraduoti. Bet jie kažką turi savyje, kas juos veda į priekį. O prodiuseriai tėra tik antrinis dalykas. Jie supranta, ko reikia masėms ir tai joms duoda. Nors aš šita formule nesivadovausiu. Nenorėčiau būti toks populiarus kaip jie. Imčiau per daug savimi pasitikėti ir prarasčiau stimulą tobulėti. Populiarumas tikrai nepadeda nei kurti, nei dvasiškai tobulėti.
Kodėl taip žaviesi juodaodžių kuriama muzika?
Visi mano autoritetai yra juodaodžiai: Seal`as, Luther`is Vandrsoss`as, Ray Charles`as, Whitney Houston, Beyonce, Jenifer Hudson. Tai nėra tiesa, kad baltaodžiai nekuria geros muzikos, tiesiog man patinka juodaodžiai kaip kūrėjai ir atlikėjai. Baltaodžiai dažniausiai turi santūresnį skambesį. Dažnai nusiviliu, kai girdžiu kaip dainuoja baltaodžiai, ypač kai jie perdainuoja juodaodžių dainas. Mano visas grojaraštis yra pilnas „juodukų“ muzikos. Netgi turiu svajonę surinkti Lietuvos juodaodžių grupę ir kartu kurti muziką.