Kaip Indrė inžineriją ir „beveik profesionalų“ futbolą derino... (Interviu)

Futbolas, inžinerija ir merginos, atrodo, turi tiek pat sąsajų kaip žmogaus išsilaipinimas mėnulyje ir kylančios pieno kainos parduotuvėje. Bet tik atrodo.

Gyvas (arba – „gyva“) to pavyzdys yra 22 metų būsima diplomuota mechanikos inžinierė, Lietuvos moterų futbolo A lygos komandos „Žalgiris“ žaidėja – saugė Indrė Vaišnoraitė.

Prieš dvylika metų aktyviai futbolą pradėjusi žaisti mergina teigia, kad į futbolo „sriubą“ ją įstūmė tuometinis fizinio mokytojas, kuris, pasak jos, buvo „gerąja prasme pakvaišęs dėl futbolo“.

Gainiojant futbolo kamuolį praėjo daug vasarų ir netgi žiemų, kai šąlančias galūnes sušildydavo noras pelnyti lemtingą įvartį.

Dabar Indrė gali vadintis tik „beveik profesionalia“ futbolininke ir šiame išsireiškime pagrindinę vietą užima žodis „beveik“, nes, anot jos pačios, keletas metų, kurie galėjo lemti jos patekimą arba ne į nacionalinę komandą – buvo praleisti vėjais, todėl dabar futbolas tapo tik aktyviu hobiu. Pokalbis su inžiniere – futbolininke Indre.

Ar futbolas, tavo nuomone, sunkus sportas?

Futbolas be galo sunkus sportas ir tai kartoju po kiekvienų varžybų (juokiasi… - aut. past.). Visi daugiau ar mažiau besidomintys futbolu žino, kad aikštėje stovėti negalima, tai jau vien bėgioti porą kėlinių po 45 minutes yra „reikalų”. Aikštėje bėgi su kamuoliu, driblinguoji, nuolat tenka daryti pagreitėjimus. Tai tikrai nuvaro nuo kojų ir ne vienai dienai. Ir čia tik varžybos, o prieš jas yra daug ir sunkaus darbo treniruotėse.

Sunkiausios yra fizinio pasirengimo treniruotės, kuriose neretai reikia perlipti per savo „negaliu”. Bet visas šis sunkumas nublanksta prieš tą euforiją, kurią jaučia kiekviena žaidėja, komandai įmušus įvartį ar laimėjus rungtynes. Su krepšiniu yra kitaip. Ten taškai mėtomi vienas po kito, o futbole reikia daug stengtis, kad pelnytum įvartį. Dėl to ir džiaugsmas daug saldesnis.

Ko reikia, kad taptum gera žaidėja?

Visų pirma, kad taptum žaidėja, reikia daug noro ir užsispyrimo. Nemanau, kad merginose yra įgimta futbolininkių gyslelė.(saviironijos juokas - aut.past.). Joms prisijaukinti kamuolį daug sunkiau nei vaikinams. Reikia daug darbo įdėti vien tam, kad galėtum taisyklingai atiduoti perdavimą komandos draugei, o ką jau kalbėti apie visa kita. Tai tikrai reikalauja daug pastangų ir užsispyrimo. Taigi, norint tapti gera žaidėja, reikėtų futbolu susidomėti dar iki dešimties metų.

Be abejo reikėtų pasižymėti valia, ryžtu, ištverme. Nors pastarąją galima ir išsiugdyti… Be abejo reikia pareigingumo, nes joks treneris nesitaikstys su žaidėja be drausmės. Futbolas man jau nebėra toks svarbus, koks buvo anksčiau, nes turėjau ilgą pertrauką.

Praktiškai geriausius savo metus, kai galėjau kažko rimtesnio siekti futbole, pavyzdžiui, kovoti dėl vietos nacionalinėje rinktinėje, praleidau vėjais. Taigi dabar man futbolas yra tik hobis, į jį sugrįžau ne siekti aukštumų, o tiesiog atsipalaiduoti, išsikrauti, pasiilgau to bendrumo jausmo, koks būna tarp komandos narių. Tai lyg antra šeima.

Sako, kad vyrus randai puošia, o merginas...? Ar esi turėjusi rimtesnių traumų?

Tiek vyrų, tiek moterų futbole traumų neišvengsi, bet man dažniausiai rimčiausios būna tik raumenų patempimas, atsirandantis todėl, kad kojos per silpnos. Be abejo, jas gali treniruoti, bet nenoru labai raumeningu kojų (juokiasi - aut.past.). Jau čia tokie nesuderinami dalykai prasideda. Šiltuoju metų laiku niekas taip nenuvilia kaip nauja mėlynė. Visos juk mėgsta įšokti į kojas atidengiančias sukneles. Leidžiame jomis pasigrožėti gatvėje vaikinams, bet vargu ar jiems malonu matyti mėlynėmis nusėtas kojas.

Ar, tavo nuomone, Lietuvoje merginų futbolas yra populiarus?

Lietuvoje merginų futbolas nėra toks populiarus kaip norėtųsi. Tačiau ši sporto šaka tarp merginų sparčiai populiarėja ir, manoma, kad ketvirtadalis Lietuvoje gyvenančių moterų 2020 metais žais futbolą. Tai vienas iš strateginių Lietuvos futbolo tikslų 2010-2020 metais, kuris labai džiugina.

Ar teko, kada varžytis su vaikinais vienoje aikštėje? Kokie įspūdžiai?


Su vaikinais varžytis tenka dažnai ne tiek oficialiose varžybose, kiek draugiškose ar šiaip tiesiog pasižaidžiant draugų būryje. Žaidimas su vaikinais kas kartą yra vis skirtingas, nes ir vaikinų požiūris į merginas, žaidžiančias futbolą, skiriasi. Vieni būna atsargesni, pasaugo merginas, su jomis žaidžia mažiau agresyvų žaidimą, o kiti atvirkščiai – eina tiesiai ir nesvarbu, ar žaidžia su sau lygiais varžovais ar su merginomis… Tada jau pačiai tenka prisižiūrėti, kad nenuneštų galvos (juokiasi - aut.past.).

Manau, pastarieji negali susitaikyti su mintimi, kad ir merginos gali ir moka puikiai žaisti futbolą, jie bando bet kokiais būdais tai paneigti.

Kaip sekasi suderinti treniruotes, studijas ir laisvalaikį?

Tai visiškai nesuderinama. Galima bandyti derinti, bet visur aukštų rezultatų nepasieksi. Taigi reikia nusistatyti prioritetus, kas gyvenime atrodo svarbiausia. Jei sieksi karjeros sporto srityje, tai tikrai daugiau laiko niekam neliks, mokslai nelabai rūpės, o su draugais susitikti visada norėsis.
 

Vis dėlto, ar save dar įsivaizduoji kaip profesionalią futbolininkę?

Profesionaliai būti jau ryškiai per vėlu... Šiandien futbolas man yra smagus laiko praleidimas, visiškas išsikrovimas, blogų emocijų atsikratymas. Po treniruočių dingsta visas susikaupęs pyktis, nes jį išlieji aikštelėje. Labai rekomenduočiau užsiimti futbolu isterikams. Padeda nuleisti garą.

Ar aikštėje bandai išlikti stilinga ir graži? Tik be „kuklinimosi“

Oi, visada bandau atrodyti graži, bet kai pažiūri fotografų nuotraukas, tai ir supranti, kad aikštėje, kur nuolat švilpauja vėjai, išlikti gražia prilygsta neįmanomai misijai. Po kiekvienų varžybų būname pasipuošusios unikaliomis šukuosenomis, kurias kartais vadiname „neišeik iš kanapių”. Apie makiažą kalbos visai nėra. Visgi prakaitas varžybų metu sruvena upeliais. Tiesa, visada yra išimčių, galima pamatyti aikštėje pasidažiusių merginų. Man prie širdies labiau „limpa“ natūraliai įraudę žandukai (juokiasi - aut.past.).

Ačiū už pokalbį.

                                                                                                                                              Tadas Vasiliauskas

futbolas, Indrė Vaišnoraitė, interviu, inžinierė, žalgiris

Naujausi komentarai
aivaras
2011-10-20, 13:41
Grazi panicka ;)
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai