H. Ibseno drama „Lėlių namai“ įtraukta į „Unesco“ kultūrinio paveldo sąrašą „Pasaulio atsiminimai“. Jau gerą šimtą metų viso pasaulio žmonės ieško atsakymų į iš šios pjesės kylančius klausimus…
Gyvendami jau XXI amžiuje, mes vis dar tikime Makropulo, t.y. amžino grožio ir amžinos jaunystės receptu, kurį mums be paliovos siūlo įvairios kosmetikos firmos ir mes jį perkame. Mes vis dar tikime ramiu ir gražiu gyvenimu, kurį mums siūlo visos, be išimties, partijos ir mes jas renkame į valdžią. Mes vis dar tikime bankininkais, biržos makleriais ir finansų analitikais, aiškinančiais apie stabilų ir turtingą gyvenimą su paskolomis ir be jų.
Šiame įvairių tikėjimų kontekste Elfų teatras mėgina prakalbinti norvegų dramos klasiką Henriką Ibseną, išskirtinėje dramoje „Lėlių namai“ (kitaip „Nora“) suformulavusį kodinį amžinos meilės receptą, puikiausiai veikiantį ir mūsų laikais.
Apie gyvenimą, kurį galime pavadinti – laimingu. Apie laimingą gyvenimą, kuris gali virsti pragaru. Apie pragarą – išjudintą išskirtinės meilės.
Apie išskirtinį amžinos meilės receptą su H. Ibsenu kalbasi Elfų teatro aktoriai Žana Jablonskytė, Vaiva Markelytė, Alicia Gian, Ingrida Žiliūtė, Sima Tarvydaitė, Tadas Gudaitis, Marius Mačiulis, Rolandas Boravskis, Zigmantas Baranauskas, Paulius Valaskevičius, režisierius Romas Vikšraitis, scenografė Jolanda Imbrasienė ir Miuziklo mokyklos vaikai.
P.S. Pamąstymui…
Spektaklyje…
Spektaklyje išvysite dramatišką pasakojimą apie jauną moterį, kurios gyvenimas įstatytas į XIX amžiaus moralės rėmus nuveda iki to, kad ji – Nora, atsidavusi žmona ir gera motina, suabejoja įstatymais ir morale. Asmeninė drama ją verčia bėgti nuo vyro ir palikti vaikus.
H. Ibseno socialinėje dramoje apie šeimą po detektyviniu šydu susipina pasiaukojimo, meilės ir išdavystės temos. Pjesėje ieškoma atsakymų į šiuolaikinio pasaulio problemą – paliktus vaikus. Kas tokio siaubingo turi nutikti žmogui, kad jis ryžtųsi palikti savo kūną ir kraują – savo vaiką?
Spektaklis tartum kviečia dalyvauti bendrame tyrime siekiant išsiaiškinti, kiek šiame pasaulyje išliko žmogiškumo…
Šiandienos moteris – lėlė…
Šiandienos pasaulyje taip pat kaip ir XIX a. gajus moters – lėlės, tobulų kūno formų kultas. Tuo tarpu vyro vertė vis dar matuojama pagal turimą įtaką bei piniginės turinį.
Nors nuo XIX a. jau daug laiko nutekėjo, bet visuomenės viduje dar mažai kas pasikeitė, mažai kas paaugo. Gal net priešingai visuomenė degradavo, kaip to pasekmę matome atidarytus kūdikių langelius ir perpildytus vaikų namus. Kyla klausimas – kodėl kovojame ne su priežastimis, o su pasekmėmis? Kas vyksta su žmogumi? Kas priverčia palikti ar žudyti savo vaikus?
Prigimtis…
Moters prigimtyje yra ne tik gimdyti vaikus, bet ir juos užauginti, suteikti saugumą. Pasak pjesės režisieriaus Romualdo Vikšraičio, moteris nusisukanti nuo vaiko, eina prieš sveiką protą, prieš pačią prigimtį. Prigimtinis yra sveikas požiūris į savo vaiką, tai gal ir ne beprotybė, bet tai nesveikas požiūris dėl kurio sugriaunamas vaiko pamatas šiame pasaulyje. Jei visuomenė skatina tokį atsisakymą, tai ko verta tokia visuomenė?
Visuomenė…
Kai visuomenė ramiai gali praeiti pro motiną išmetančią savo vaikus, tai jau visuomenės diagnozė… Kyla klausimas – kas mums atsitiko, kas įtakojo tokią vertybių krizę? Atsakymas aiškus – šiuolaikinis besaikis visuomenės vartojimas eina prieš pagrindines žmogaus vertybes… Klasikinės vertybės buvo ir bus, o jei nebūtų, tai žmogus jų ieškotų… Bet šiuo metu mūsų vertybės slopinamos taip, kaip vedybinės sutartys slopina meilę, taip vartotojiškos visuomenės gamintojai skatina vartojimą. Tačiau jei žmogus liktų be nieko, jei jis nieko neturėtų, tai pamatytų, kas iš tiesų yra jo draugas ir kame iš tiesų slypi laimės pojūtis…