Įminti mįslę, kaip suderinti vaizdą ir garsą buvo visų pirmųjų kinematografų svajonė, tačiau iki pat trečiojo dešimtmečio pabaigos kinas neprabilo.
Trisdešimt metų filmus lydėjo gyva muzika, minimalūs garso efektai ir aiškinamieji pasakojimai, o šiuolaikinių subtitrų prototipais buvo laikomi teksto įterpiniai, atsirandantys tarp skirtingų filmo scenų.
Prabilęs Niujorkas
1928-aisiais pasirodė pirmoji garsinė kino juosta „Niujorko šviesos” (The Lights of New York), padėjusi pagrindus naujam kino gyvavimo etapui. Iki penktojo dešimtmečio užsitęsęs garsinio kino „aukso amžius” dovanojo pirmąsias ekranų žvaigždes, į šios industrijos Olimpą iškėlė milžinišką Holivudo populiarumą ir leido suklestėti nacionaliniam kinui skirtingose šalyse. Nors dalis kino kritikų teigia, jog garso atsiradimas sumenkino grynojo kino vertę ir nubloškė šį meną į pirmapradę vystymosi stadiją, negalima paneigti, jog muzikos skambesio ir vaizdo raiškos derinys atvėrė duris neribotoms kūrėjų galimybėms.
Neišmatuojama muzikos galia
Garso takeliu (angl. soundtrack) vadinamas muzikinis įrašas, sinchroniškai lydintis matomus vaizdus filmuose, televizijoje ar kompiuteriniuose žaidimuose. Šįkart nesigilinkime į pastarąsias dvi sritis, o paprastumo dėlei, filmų garso takelius suskirstykime į tris pagrindines grupes. Pirmoji (ir pati svarbiausia įgarsinimo prasme) – miuziklai.
Pamenate tragišką meilės istoriją „Mulen Ružas“, 1975-ųjų Brodvėjaus šou motyvais sukurtą „Čikagą”, nuoširdumu paperkantį „Kartą“ ar legendinę „Šokėją tamsoje“? Dainų pagalba mes nuosekliai sekame istoriją, įsigiliname į personažų asmenybes ir gauname emocingai perteikiamą informaciją, primenančią teatro ar operos scenoje naudojamus verbalinės raiškos būdus.
Garsas ir vaizdas – neišskiriama pora
Į antrąją grupę galima įtraukti kino juostas, kurioms garso takeliai yra kuriami specialiai, profesionalaus kompozitoriaus pagalba. Skrupulingai, pagal istorijos niuansus kuriama muzika tampa neatsiejama juostos dalimi ir sudaro vieningą, išbaigtos stilistikos meno kūrinį.
Vienais ryškiausių šio tipo filmų pavyzdžiais galime vadinti juostas „Amerikos grožybės“, „Amelija iš Monmartro“ ar „Requiem svajonei“. Dalis kompozitorių apsiriboja vien tik filmų garso takelių kūrimu, o ilgainiui išryškėja ir sėkmingiausi režisieriaus-kompozitoriaus tandemai, leidžiantys atpažinti kūrėjų stilistiką ne tik iš vaizdo kūrimo technikos, bet ir iš muzikos garsų.
Trečioji (ir pati didžiausia) grupė – muzikos kūriniai, specialiai nekurti kino filmams. Šį reiškinį iliustruojančiais pavyzdžiais galime vadinti režisieriaus Quentin Tarantino juostas. Filmų duete „Nužudyti Bilą“ skamba skrupulingai parinkta dainų mozaika, o tokie hitai, kaip Nancy Sinatra „Bang Bang” tampa vienu iš juostos sėkmės faktorių. Pats režisierius teigia, jog negali statyti filmo, neparinkęs muzikos: „teminė daina – tai filmo veidrodis, sukuriantis nuotaiką. Jos ritmas lemia filmo ritmą ir eigą“, – teigia jis.
Kino garsų dirigentai
Dalis kino režisierių nuolat bendradarbiauja su kompozitoriais, ieškodami unikalaus skambesio ir maksimalaus garso bei vaizdo suderinamumo. Iš gausių kino kompozitorių gretų šįkart išskirkime trejetą: Thomas Newman, Hans Zimmer ir Yann Tiersen. Šių kompozitorių dėka kino juostos išgarsėjo ne tik dėl puikių siužetinių linijų ar meninių sumanymų – čia pasitarnavo nepriekaištingų garso takelių sukūrimas, įvertintas ne vienu vertingu apdovanojimu.
Kaip skamba amerikietiškas grožis?
T. Newman, be abejonės, yra vienas talentingiausių filmų kompozitorių pasaulio mąstu. Penktąją dešimtį perkopęs T. Newman – dešimt kartų nominuotas „Oskarams“ ir apdovanotas ne vienu laimėjimu. Savo karjerą kompozitorius pradėjo dar 1980-aisiais, pristatydamas elektroninės muzikos bandymus.
T. Newman kūrybą atpažinsite iš subtilaus orkestrinio skambesio jungimo su pianino, mandolinos, vargonėlių, būgnelių ir fleitos garsais bei tradicinių graikiškų muzikos instrumentų naudojimu. Nepamiršdamas savo kūrybos šaknų, kompozitorius viską apjungia skoningomis, minimalistinėmis elektroninės muzikos variacijomis. Tai įtraukiančios, lengvos, neretai melancholiškos ir itin jausmingos kompozicijos. T. Newman darbų kolekcijoje – puikiai įvertinti garso takeliai, tokiose kritikų liaupsinamose kino juostose, kaip „Amerikos grožybės“, „Džo Bleko viešnagė“, „Arklių užkalbėtojas“, „Erin Brokovič“, „Maži vaikai“, „Nerimo dienos“ ir k.t.
Nuo Hanibalo iki Simpsonų
H. Zimmer – iš Vokietijos kilęs kompozitorius, pristatomas vienu novatoriškiausių ir pažangiausių talentų Holivudo kino industrijoje. Šis elektroninių (ypač klavišinių) instrumentų gerbėjas, pasitelkęs populiariosios ir klasikinės muzikos kūrinius, sugeba išgauti nepriekaištingą sintezę. H. Zimmer, kaip kūrinio pagrindą, sukuria elementarią filmo muzikos temą, o tada dėlioja garsinius akcentus, sustiprinančius siužeto nuotaikų kaitą ir jausmingos ritmikos pagalba įtraukia žiūrovą.
Vokiečio talentas neliko nepastebėtas, o jo darbai buvo įvertinti tokiose apdovanojimų ceremonijose, kaip „Oskarai“, „Auksiniai gaubliai“, „Grammy“ ir „Satellite“. H. Zimmer sukurti garso takeliai skamba juostose „Plonytė raudona linija“, „Gladiatorius“, „Hanibalas“, „Perl Harboras“, „Skambutis“, „Da Vinči kodas“, „Simpsonų filmas“, „Tamsos riteris“, „Karibų piratų“ trilogija ir daugelyje kitų.
Prancūziški klavišų prilietimai
Apie ką pagalvojate, išgirdę Y. Tiersen pavardę? Leiskite atspėsiu – apie „Ameliją iš Monmartro“. Būtent šio filmo dėka, Y. Tiersen sulaukė pasaulinio pripažinimo. Prancūzų kompozitorius ir muzikantas, pasitelkdamas devynias galybes instrumentų, sukuria minimalistinį, nugludintą skambesį.
Pianino, akordeono, smuiko ar klavesino pagalba, Y. Tiersen išgauna prancūzų liaudies kūrinius primenančias kompozicijas arba aliuzijas į klasikinę europiečių muziką. Nors garso takelių kūrimas užima tik mažą dalį kūrybinio prancūzo gyvenimo, jo debiutas kine atnešė neišdildomą šlovę. Y. Tierseno muzika kol kas skambėjo tik dviejuose kino filmuose – minėtoje „Amelijoje“ bei „Sudie, Leninai!“, tačiau reikia manyti, jog šie darbai – tik pradžia.
Akims, ausims ir sielai
Kino kompozitorių darbai įrodo, jog garso atsiradimas negrįžtamai pakeitė šią audiovizualinio meno šaką. Šiuolaikinis žiūrovas į kino salę traukia ne tik pamatyti įdomios istorijos, talentingų aktorių ar vaizdo efektų. Stebėtojas tampa vis reiklesnis kino industrijai, o filmų kūrėjai neriasi iš kailio, norėdami bent porai valandų mus įtraukti į nepažintas erdves ir atskleisti naujus pojūčius, kino sales pripildydami nepaprastomis garsų kombinacijomis.
Būtent muzikos pagalba kuriama nuotaika ir atmosfera leidžia atitrūkti nuo realybės ir užsimiršti, jog tesame režisieriaus sukurto pasaulio stebėtojai. Kino filmo įspūdis netrunka išblėsti, o jame skambėjusi muzika gali ilgam įstrigti atmintyje.
Atmintyje – asociacijų klodai
Žmogus savo galvoje nesąmoningai kuria įvairias asociacijas. Tokiu būdu, išgirdus C. Dion dainą „My heart will go on“, mintyse iškyla „Titaniko“ vaizdai, o suskambus pirmiems „Oasis“ „Stop Crying Your Heart Out“ akordams prisimename finalinę „Drugio efekto“ sceną. Be abejo, pagrindinis Džeimso Bondo garso takelis visada asociuosis tik su legendiniu agentu 007, o teminė „Misija neįmanoma“ muzika išimtinai primins tik šią kino juostą.
Garso takelio atsiradimas kine pradėjo naują – „kalbančių paveikslėlių“ erą, o nūdienos kino pavyzdžiai rodo, jog kartais užtenka taikliai parinkti muzikos kūrinius, skambėsiančius filme ir pastarasis sulauks milžiniško populiarumo. Šio maksimalaus konkurencingumo laikmečiu daugelis kino istorijų „ateina ir išeina“, tuo tarpu, juose panaudota muzika gali gyvuoti dešimtmečius.