Aktyviau stebiu muzikinio teatro veiklą ir įvykiais pavadinčiau Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Figaro vedybos“ bei Leo Delibes‘o baleto „Kopelija“ pastatymus. Įsidėmėjau Gintaro Varno su teatro „Utopija“ aktoriais rafinuotai, polifoniškai sukurtą „Publiką“ (mūsų žurnalisto spektaklio recenziją rasite čia, - aut.pastaba), Oskaro Koršunovo ir jo aktorių drąsą atsidurti Maksimo Gorkio „Dugne“.
Blogas teatras man asocijuojasi su lėkštais, nuobodžiais spektakliais, neturinčiais ką pasakyti nei sau, nei žiūrovams. Tikrai nesmerkiu lengvojo žanro kūrybos, nes nuo seniausių laikų žmonių išsilavinimas, kultūriniai poreikiai labai skirtingi: vieni scenoje ieško pramogos, kiti – impulsų apmąstymams, emocinių sukrėtimų. Teko matyti „Urvinį žmogų“ – nors nebegalėčiau pasakyti, apie ką šis spektaklis, iki šiol prisimenu žaižaruojančią aktoriaus Vaidoto Martinaičio vaidybą. Žiūrovui tai patirti – didelis malonumas.
Nemanau, kad Dalios Ibelhauptaitės pastatytos operos ypatingai naujoviškos – vieni pastatymai pavykę daugiau, kiti – mažiau. Bet žavi jos energija, pozityvus požiūris, gebėjimas pastatymams sutelkti kūrybingus, jaunus žmones, kurie dėl įvairių priežasčių Lietuvoje matomi ne taip dažnai. Reikšminga, kad jos ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus dėka Kongresų rūmai tapo dar vienu operos židiniu Lietuvoje. Tikiuosi, kad jis gyvuos ir toliau.
Jau keliolika metų aktyviau domiuosi šokio menu, choreografija, todėl labai intriguoja būsimoji Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjera – Anželikos Cholinos šokio spektaklis „Barbora Radvilaitė“. Į pagrindinę Lietuvos baleto sceną, kurioje daugiausia dirba kviestiniai choreografai, Cholina grįžta lygiai po penkiolikos metų. Tai tikras įvykis mūsų baleto istorijoje.
Tinkamiausias jaunų kūrėjų įvertinimas – žiūrovų dėmesys. Šį sezoną teko matyti daug spektaklių, tarp kurių naujomis idėjomis, žanrų įvairove dėmesį atkreipė „Menų spaustuvėje“ verdantis teatrinis gyvenimas, gyvumu, energija, vaidybos azartu įsiminė „Trupės liūdi“ spektakliai.
Manau, kad teatrą mėgstantis žmogus spektaklius žiūri ir be rekomendacijų – į teatrą einama dėl veikalo, dėl režisieriaus, aktoriaus arba aktorės, netgi dėl kostiumų dailininko. Įdomu turėti savo požiūrį, nuomonę, o mėgstant teatrą – privalu turtinti savo asmeninės teatrinės patirties bagažą, suformuoti savo vertybių skalę.
Helmutas Šabasevičius, šokis, spektakliai, teatras, tetrologas
|
|
|
|
|
|
|
|
|