H.Šabasevičius: „Nesmerkiu lengvojo žanro spektaklių“ (Interviu)

Kada paskutinį kartą buvote teatre? Koks spektaklis labiausiai patiko? O gal sunku išsirinkti iš Lietuvos teatrų repertuarų? Apie teatrą ir jo turinį pakalbinome menotyrininką ir keleto knygų apie baletą ir teatrą autorių Helmutą Šabasevičių.

Kokius išskirtumėte tris svarbiausius praėjusių metų teatro įvykius? Kokios teatro premjeros jums labiausiai įstrigo?

Aktyviau stebiu muzikinio teatro veiklą ir įvykiais pavadinčiau Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Figaro vedybos“ bei Leo Delibes‘o baleto „Kopelija“ pastatymus. Įsidėmėjau Gintaro Varno su teatro „Utopija“ aktoriais rafinuotai, polifoniškai sukurtą „Publiką“ (mūsų žurnalisto spektaklio recenziją rasite čia, - aut.pastaba), Oskaro Koršunovo ir jo aktorių drąsą atsidurti Maksimo Gorkio „Dugne“.

Dažnai peikiami komerciniai teatrai, t. y., tie, kuriuose rodomi „lengvesni“ spektakliai, kaip kad „Domino“ teatras etc. Tačiau kaip manote, gal toks teatras nėra blogas ir ugdo savo žiūrovus?

Blogas teatras man asocijuojasi su lėkštais, nuobodžiais spektakliais, neturinčiais ką pasakyti nei sau, nei žiūrovams. Tikrai nesmerkiu lengvojo žanro kūrybos, nes nuo seniausių laikų žmonių išsilavinimas, kultūriniai poreikiai labai skirtingi: vieni scenoje ieško pramogos, kiti – impulsų apmąstymams, emocinių sukrėtimų. Teko matyti „Urvinį žmogų“ – nors nebegalėčiau pasakyti, apie ką šis spektaklis, iki šiol prisimenu žaižaruojančią aktoriaus Vaidoto Martinaičio vaidybą. Žiūrovui tai patirti – didelis malonumas.

Šiais metais ypač aktyviai reiškėsi „bohemiečiai“. Ką manote apie režisierės Dalios Ibelhauptaitės kuriamas šiuolaikines operas? Vieni teigia, kad naujovės, pritaikytos klasikinėje operoje, ją gadina, kiti – kad toks aktyvus režisierės darbas Lietuvoje kaip tik populiarina operą ir tarp tų, kurie jos nemėgsta.

Nemanau, kad Dalios Ibelhauptaitės pastatytos operos ypatingai naujoviškos – vieni pastatymai pavykę daugiau, kiti – mažiau. Bet žavi jos energija, pozityvus požiūris, gebėjimas pastatymams sutelkti kūrybingus, jaunus žmones, kurie dėl įvairių priežasčių Lietuvoje matomi ne taip dažnai. Reikšminga, kad jos ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus dėka Kongresų rūmai tapo dar vienu operos židiniu Lietuvoje. Tikiuosi, kad jis gyvuos ir toliau.

Kokių teatrinių premjerų laukiate šiais metais?

Jau keliolika metų aktyviau domiuosi šokio menu, choreografija, todėl labai intriguoja būsimoji Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjera – Anželikos Cholinos šokio spektaklis „Barbora Radvilaitė“. Į pagrindinę Lietuvos baleto sceną, kurioje daugiausia dirba kviestiniai choreografai, Cholina grįžta lygiai po penkiolikos metų. Tai tikras įvykis mūsų baleto istorijoje.

Kokius jaunus ir talentingus kūrėjus išskirtumėte, kurie iki šiol dar nėra pastebėti ar deramai įvertinti?

Tinkamiausias jaunų kūrėjų įvertinimas – žiūrovų dėmesys. Šį sezoną teko matyti daug spektaklių, tarp kurių naujomis idėjomis, žanrų įvairove dėmesį atkreipė „Menų spaustuvėje“ verdantis teatrinis gyvenimas, gyvumu, energija, vaidybos azartu įsiminė „Trupės liūdi“ spektakliai.

Penki spektakliai, kuriuos, jūsų manymu, turėtų pamatyti kiekvienas teatrą mėgstantis žmogus?

Manau, kad teatrą mėgstantis žmogus spektaklius žiūri ir be rekomendacijų – į teatrą einama dėl veikalo, dėl režisieriaus, aktoriaus arba aktorės, netgi dėl kostiumų dailininko. Įdomu turėti savo požiūrį, nuomonę, o mėgstant teatrą – privalu turtinti savo asmeninės teatrinės patirties bagažą, suformuoti savo vertybių skalę.

Ačiū už pokalbį

Rasa Barčaitė

Helmutas Šabasevičius, šokis, spektakliai, teatras, tetrologas

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai