„Esu be galo laimingas, subūręs komandą, kuri manim patikėjo. Ar galima norėti daugiau?“ – džiaugiasi draugų, bičiulių ir bendraminčių komandą subūręs režisierius, neprarandąs vilties, jog kiekvienam naujam lietuviškam filmui ir Lietuvoje gali atsirasti neabejingų ir geranoriškų žiūrovų.
Atsisveikina tik tie, kurie susitiko
Anksčiau ar vėliau atsisveikinti tenka visiems. Bet atsisveikina tik tie, kurie susitiko, o miršta tik tie, kurie gyveno. Todėl naujasis Tomo Donelos vaidybinis filmas „Atsisveikinimas“ iš tiesų pasakoja apie Susitikimą – su savimi, su artimaisiais ir priešais, su kažkada pažinotais ar tik trumpam likimo pametėtais žmonėm. Tai kelių dienų atkarpoje išdėstyta lauktų, planuotų ir atsitiktinių, dramatiškų ir komiškų susitikimų grandinė, nematomais ryšiais sujungusi visus filmo personažus. Tai istorija ir apie susitaikymą su pačiu savimi, savo likimu, su mažomis gyvenimo pergalėmis ir dideliais pralaimėjimais.
Laimingo žmogaus istorija
Ar įmanoma būti laimingam atsisveikinant? Ar įmanoma džiaugtis akimirka žinant, kad ji tuoj praeis? Ar tikrai laimės pojūtis gali ateiti tuomet, kai supranti, jog tikriausiai suspėjai atlikti tai, kas svarbiausia. Ar tikrai taip svarbu pasakyti sau (ir kitiems) apie tai, ką giliai jauti ir galvoji, prisipažinti sau (ir kitiems), ką myli, kuo tiki, kas nepatinka, koks buvai ir koks esi dabar, ką renkiesi žinodamas, kad laiko lieka vis mažiau. Ar pajėgs filmas bent keliems nusivylusiems įrodyti, jog laimės būsena nėra susijusi vien tik su chemine jų kraujo sudėtim?
Pagrindinis filmo herojus – 35-metis jūrininkas, kapitono padėjėjas Audrius – genamas mirties nuojautos, galbūt paskutinį kartą išlipa į krantą. Susitikti, pabūti, atsisveikinti. Jo širdyje kunkuliuoja tai slepiami, tai lyg pabudęs ugnikalnis staiga pratrūkę jausmai, atgyja užmiršti prisiminimai, nuoskaudos, džiaugsmai. Dabar jį veda didžiulis noras įveikti mirties baimę, atgauti dvasios ramybę, pajusti tikrąją laimės būseną. Plačiuosius pasaulio vandenis išmaišiusiam Audriui aiškėja, jog tai, kas iš tiesų galėjo būti svarbu, jo laukė krante. Laiko galbūt nebeliko, bet geriau vėliau, negu niekad.
„Atsisveikinimo“ komanda
Ketverius metus „Atsisveikinimą“ kūrė Lietuvos kine gerai žinomi žmonės: operatorius Rimvydas Leipus, kompozitorius Kipras Mašanauskas, garso režisierius Jonas Maksvytis, su kuriais, pasak režisieriaus, „galima kalnus nuversti“. Tačiau visų išvardintų priekyje turėtų būti paminėtas pagrindinį herojų – jūreivį Audrių – suvaidinęs Dainius Kazlauskas, specialiai kuriam, kaip teigia filmo scenarijaus autorius ir režisierius Tomas Donela, prieš beveik 15 metų ir buvo parašytas filmo scenarijus. Tuomet pažadėjęs suvaidinti filme, dabar vienas nuostabiausių ir įdomiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių šį draugui duotą pažadą ištesėjo, prisipažindamas, kad filmas sužadino jame tai, „ko aš nenoriu – vėl norą filmuotis“. Sudėtingas ir permainingas savo herojaus vidines būsenas teatro scenos virtuozas Dainius Kazlauskas įtikinamai atskleidė ir prieš kino kamerą.
1996-aisiais kilusią filmo idėją T. Donela rutuliojo beveik dešimtmetį, prieš pat filmavimą pasitelkęs į pagalbą rumunų dramaturgą Josifą Demianą bei lietuvių scenaristą Alvydą Šlepiką. Scenarijus yra pelnęs tarptautinį pripažinimą – apdovanotas „Eureka Audiovisuel“ antrąja premija, gavo „Nipkow“ stipendiją Berlyne, „Sundance institute“ (JAV) kartu su Japonijos transliuotoju NHK buvo atrinktas į geriausių Europos kino projektų šešetuką. Filmavimo darbai prasidėjo 2007 metų rudenį. Filmą kūrė „Donelos studija“, dalyvaujant WFDiF (Lenkija) ir PAL-AF (Olandija) studijoms.
Balandžio 21 dieną sostinės kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ įvyks Tomo Donelos pilnametražio vaidybinio filmo „Atsisveikinimas“ premjera, o nuo balandžio 23-iosios filmas bus rodomas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio „Forum Cinemas“ kino teatruose.
Laikas.lt