Kreipiuosi į jus, prašydama pagalbos. Man 22 metai. Gyvenu su mama, tėčio neturiu nuo 2,5 metukų, jis išėjo pas kitą. Mama mane užaugino viena. Dabar mes kasdien pykstamės ir dėl svarbių dalykų, ir dėl smulkmių. Viskas prasidėjo, kai man buvo 17 metų. Tačiau priežastys visų dabartinių barnių – vaikystėje.
Kai tėvai išsiskyrė, mama kiekvieną savaitgalį susitikdavo su draugėmis, jos išgerdavo, eidavo į klubus, barus. Išgėrusi vėlai grįždavo namo, grįžusi užsileisdavo garsiai muziką ir verkdavo. Išgėrusi ji tapdavo agresyvi, vadindavo mane tėvo išpera, grasindavo, kad atiduos į internatą ir pan. Gyvename vieno kambario butuke. Neturėdavau, kur pasislėpti, tik po antklode.
Po išgertuvių laikotarpio mama susirado draugą – bendradarbį, gerokai už save jaunesnį. Parsivedė jį namo, tad aš kasnakt matydavau kaip jie mylisi. Man buvo šlykštu. Mama kartodavo, kad aš vaikas ir nieko nesuprantu. Taip yra iki šiol. Po to, kai jos draugas ją paliko, nes susirado kitą, ji vėl pradėjo gerti. Žodžiu, mūsų bendravimo nebuvo iš viso. Jai nebuvo įdomu, kaip aš mokausi, ką veikiu, ką lankau.
Kadangi suaugau anksti – anksti, 16 metų, prasidėjo ir lytinis gyvenimas. Ji nepraleidžia progos ir dabar tai pašiepti, bet ta tema paauglystėje nebuvo su manimi kalbama. Viską, ką gyvenime sugebu, turiu ar turėjau, buvo mano rankomis sukurta ir pačios uždirbta. Tačiau dabar, kai vėl nedirbu, o tik mokausi, ji man priekaištauja, kodėl aš nedirbu, ir kodėl aš tokių metų sėdžiu jai ant sprando, nors neprašau iš jos nei lito. Tik nemoku už komunalines paslaugas. Ji man tai prikiša. Ir kai tik susipykstame, aš iškeliu vaikystės skriaudas, o ji man atsako, kad čia jos namai, jos taisyklės ir jos asmeninis gyvenimas.
Nebemoku jai atleisti. Gailestį, kurį ji man sukeldavo, pakeitė neapykanta. Ji mano mama, bet ji tokia man buvo iki tol, kol pradėjau eiti į mokyklą. Vaikystės nuoskaudos mane persekioja. Paauglystėje ne kartą norėjau nusižudyti, bet tai buvo vaiko nevilties šauksmas. Dabar aš nepakelsiu prieš save rankos, noriu rasti išeitį, kaip susigyventi su praeitimi, kai ji kasdien iškeliama, kai motinos elgesys nesikeičia… Ar sprendimas iš viso nebendrauti yra išeitis?.. Prašau, padėkite.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Inga. Papasakojot mums dar vieną skausmingą ir sudėtingą jauno žmogaus gyvenimo istoriją. Esate tikra šaunuolė, jog neleidžiate, kad traumatizmas vaikystės ir paauglystės patirtis Jus sugniuždytų ir juodai nuspalvintų visą Jūsų gyvenimą. Jūs, Inga, labai daug pasiekėte savo jėgomis – mokotės, sportuojate, turite darbo patirties, siekiate savo tikslų, ieškote išeities kaip susitaikyti su praeitimi, kuri kartina Jums gyvenimą. Kaip suprantu, tokia gyvenimiška patirtis Jus užgrūdino, tačiau kartu paliko skaudų pėdsaką Jūsų sieloje – sielos žaizdos lengvai neužgyja, nuoskaudos neišgaruoja ir kartėlis lengvai nevirsta meile.
Gijimo procesas yra ilgas, sudėtingas ir skausmingas. Žinote, koks būtų idealiausias gijimo būdas – ogi, jei abi su mama nuspręstumėte sveikti ir pagalbos ieškoti kartu, pvz. kreiptis į psichologą ar psichoterapiją. Vien jau abiejų parodyta gera valia ir pastangos suprasti vieną kitą veiktų abi gydančiai. Deja, kaip suprantu, bent jau kol kas tai neįmanoma, nes, pasak Jūsų, mama nesidomi Jūsų išgyvenimais, neprisiima atsakomybės už savo elgesį. Jūsų istoriją žinau vienpusiškai – tik iš Jūsų lūpų, ir ne man teisti Jūsų motiną. Galbūt ir jos gyvenimiška patirtis buvo karti, gal kartoja savo tėvų klaidas – galiu tik spėlioti. Jeigu būtų įmanoma Jums normaliai bendrauti, gal geriau suprastumėte viena kitą, gal atsirastų atleidimo galimybė. Bet, deja, jei Jūsų mama atsisako žengti žingsnį į kitokį nuoširdesnį bendravimą, tai Jūs jos niekaip nepriversite – nei priekaištais, nei kaltinimais, nei pykčiu. Jau ne kartą esu minėjusi, jog neįmanoma žmogaus pakeisti, jei jis pats to nenori. Tik dar labiau nualinsite savo pačios sielą beviltiškomis pastangomis. Nesakau, kad apskritai reikia nustoti kalbinti savo mamą, tačiau, jei kalbinti, tai kitokiu, nauju būdu, kurį turėtumėte pati atrasti. Tačiau tai būtų vėliau – o dabar Jums pirmiausia reikėtų susirūpinti savo pačios psichine sveikata ir galbūt ieškoti profesionalios pagalbos sau pačiai.
Ingos sielos ir psichikos sveikimo kelias
- Jūs keliate klausimą, kaip susigyventi su savo praeitimi? Būtent šios problemos vedinas dažnas psichologų ir psichoterapeutų klientas praveria jų kabinetų duris ir ryžtasi sunkiam savęs pažinimo bei sveikimo procesui. Nežinau, ar turite tam dabar galimybių ir noro. Džiaugiuosi, kad kreipėtės į mane. Betgi suprantate, kad raštiška konsultacija Jums labai sunku padėti. Sudėtingos žmogaus patirties neperprasi, turėdamas tik fragmentišką gyvenimo aprašymą, ir nevykstant gyvam dialogui. Galiu tik nurodyti kažkokias gaires, kurios, mano manymu ir pajautimu, galėtų Jums nurodyti galimas elgesio kryptis, padėtų aiškiau pamatyti situaciją, padėtų padaryti kažkokias įžvalgas ar paskatintų pozityviems sprendimams. Jei šiuo metu neturite galimybių ar trūksta motyvacijos profesionalios pagalbos ieškojimui (galbūt kada nors vėliau nuspręsite, kad Jums tai reikalinga), tuomet galiu pasiūlyti trečią realistiškiausią Jūsų psichikos ir sielos apsaugojimo būdą – apriboti bendravimą su mama.
- Jūs klausiate, ar iš viso nebendrauti yra išeitis? Tai gali būti išeitis, galbūt laikina, jei Jums tikrai dabar to norisi – pailsėti nuo barnių ir nesutarimų. Tačiau nebūtina visiškai nebendrauti – galima bendravimą apriboti tiek, kad jis Jūsų neįtrauktų į neduodantį rezultatų tarsi užburtą kaltinimų ir pykčių ratą. Tam Jums reikėtų kažkokiu būdu atsiriboti nuo mamos. Žinoma, paprasčiausiai būtų, jei Jūs išsikeltumėte gyventi atskirai ir taptumėte visiškai savarankiška. Pati sakote, kad kuomet rečiau matotės, rečiau bendraujate su mama, tuomet mažiau pykstatės. Tad, jei taikoje išbūti kartu neįmanoma, tuomet geriau šiek tiek atsitraukti vienai nuo kitos. Jei tam dabar neturite galimybių, tuomet tektų šį atsiribojimą padaryti, gyvenant kartu – t. y. vengti veltis į beprasmiškus santykių aiškinimus. Jie prasminga tik tuomet, kuomet kažkas yra išsiaiškinama. Vien tik vienas kito kaltinimai ir priekaištai jokio rezultato neduoda – eilinį kartą apsisuka ydingas ratas. Jeigu neįmanoma kol kas užgydyti žaizdų, tai bent jau nereikia jų vėl ir vėl iš naujo draskyti. Geriau jas patikėti pačiam gyvenimui, kuris, jei čia ir dabar priimami teisingi sprendimai, pats savaime pasižymi gydančiu poveikiu.
- Žinoma, man kaip psichologei sunkesniais atvejais visuomet norisi siūlyti profesionalo pagalbą, nes tokia pagalba žmogui gali padėti greičiau ir saugiau nueiti sveikimo kelią. Tačiau, kita vertus, aš nenuvertinu ir netgi labai gerbiu pačiame žmoguje, jo gyvenime slypinčią gydančią galią, kuri gali sėkmingai vesti žmogų sveikimo keliu. Juk kas tai bebūtų – psichologas, psichoterapijas, dvasinis vadovas, geriausias draugas, sutuoktinis ar kitas artimas žmogus – jis tik lydi žmogų sveikimo ir brendimo kelyje. Žmogus eina juo pats.
Nuojauta man kužda, kad Jumyse, miela Inga, yra didelis tos sveikimo galios potencialas. Taigi nuoširdžiai Jums linkiu gyventi turiningą, visavertį savąjį gyvenimą, neeikvojant jėgų tam, ko Jūs negalite pakeisti – negalite pakeisti nei savo mamos, nei savo praeities. Galite tik pakeisti savo pačios požiūrį į mamą ir į praeitį. Noriu priminti gal ir žinomą, bet visuomet vertą iš naujo permąstyti mintį (net jei nesate religinga, tikiuosi, Jums tai nebus svetima, nes Dievą suvokti galima labai įvairiai) – „Dieve, padėk man pakeisti tai, ką turiu pakeisti, susitaikyti su tuo, ko pakeisti negaliu ir suteik išminties, kad atskirčiau vieną nuo kito“.