Amazonės džiunglių pakerėta Živilė (Foto)

Ji jau prieš gerą dešimtį metų pajuto, kad privalo vykti į Pietų Ameriką. Kodėl ją ten taip traukia? Būtent tam, kad tai išsiaiškintų, Živilė Jankūnaitė (28 m.) prieš dvejus su puse metų metė darbą stambioje kompanijoje ir ėmė keliauti.

Iš pradžių apsiribojo Europa. O kai po viešnagės Norvegijoje kišenės tapo sunkesnės, nedvejodama įsigijo bilietą į išsvajoto žemyno pusę. Žinojo tik viena – jos pradinė stotelė bus Buenos Aires (Argentina), o toliau – kur akys ir širdis ves. Ką tik į Lietuvą sugrįžusi Živilė sutiko mums papasakoti apie egzotiškiausią savo kelionės dalį – Amazonės džiungles, kuriose su vietiniais gyventojais praleido visą mėnesį. Bet apie viską – nuo pradžių…

Pradėkime nuo paprasto, bet svarbaus klausimo – kaip atsidūrei džiunglėse?

Mano kelionė ten prasidėj tada, kai sutikau savo bendrakeleivį. Tuo metu jau kuris laikas svečiavausi Peru esančiame Cusco miestelyje. Vieną dieną prie manęs parke prisėdo ilgaplaukis indėnas, kaip vėliau paaiškėjo, čia studijuojantis antropologiją. Pradėjome su juo bendrauti (nors ispaniškai tuo metu kalbėjau labai prastai) ir po dviejų savaičių pokalbių jis pasiūlė man mėnesiui vykti kartu į Amazonės džiunglės, aplankyti jo genties (vyras jau tris metus buvo nematęs savo šeimos). Nedvejodama sutikau.

Kokiu būdu keliavote?

Iki džiunglių nenusigausi pigiu autobusu ar lėktuvu – kelionė ten ne tik brangi, bet ir ilga. Ji tęsėsi tris dienas: vieną dieną važiavome autobusu, kitą – automobiliu, o trečią – plaukėme valtimi. Upė yra vienintelis kelias į džiungles, taigi viskas priklauso nuo to, ar ji tuo metu rami, ir ar bus ja plukdančių. Tai ne mūsų Nemunas ar Neris – išdrįstantys keliauti ja lietinguoju sezonu dažnai nepasiekia savo kelionės tikslo. Bet mums pasisekė – Amazonė buvo rami.

Na, o dabar – įdomiausia dalis. Kaip tave sutiko vietiniai? Su kokiomis kliūtimis susidūrei viešnagės pradžioje?

Visų pirma – kalbos barjeras. Man pasisekė, kad turėjau vertėją, bet dalis ten gyvenančių genčių nekalba ispaniškai. Pavyzdžiui, gentis, pas kurią aš keliavau, bendravo machiguenga ir asháninca kalbomis. Keliaujant dar toliau – vėl kitaip. Beje, ten prasideda ir kanibalų zonos, kur lankytis vengia ir patys vietiniai.

Kuo gyvena Amazonės džiunglių indėnai? Kaip atrodė tavo diena ten?

Jų dienotvarkė labai paprasta ir viskas sukasi aplink viena – susirasti maisto. Vyrai plaukia medžioti, o moterys keliauja į džiungles ieškoti kitokių gėrybių. Man neleido dirbti jokių darbų, taigi tiesiog stengiausi fiksuoti kiekvieną jų judesį. Beje, daugelis vietinių labai bijojo tiek manęs, tiek fotoaparato. Tik mano „gido“ šeima elgėsi natūraliai. Yra buvę ir taip, kad mums atvykus į kokią nors kitą gyvenvietę visi išsislapstydavo, taip pat tekdavo filmuoti ar fotografuoti slapčia, paslėpus fotoaparatą rankovėje ar kišenėje.

Ką įvardintum kaip didžiausias Pietų Amerikos džiunglių keistenybes? Kokius tradicinius papročius teko regėti?

Čia, matyt, reikėtų pradėti apie tradicinę indėnišką virtuvę. Valgiau viską, ką jie vadina maistu. Taigi, reikia numanyti, be šviežių ir keptų kirminėlių neapsiėjau. Beje, švieži vikšrai daug skanesni (juokiasi aut. past.). Ypač pamėgau du dalykus: keptas jūrų kiaulytes (taip, tas pačias, kurias laikome narveliuose) ir vieno medžio šerdį. Taip pat su malonumu ragavau beždžionės, papūgos mėsos ir įvairiausių vaisių. Sužinojau ir apie augalą ajavaska ir iš jo daromą gėrimą, kuris išvalo kūną, sielą ir leidžiantį pažvelgti į ateitį. Manau, apie džiunglėse ir upėje knibždančias nuodingas gyvates, pavojingas žuvis ir lyg niekur nieko po tavo kambarį lakstančius delno didumo vorus net neverta pasakoti – ir taip viskas aišku. Kalbant apie gyventojus – jie turi nepaprastai stiprų santykį su gamta, patys yra jos dalimi.

Koks tenykščio gyvenimo santykis su civilizacija? Kaip džiungles ir vietines tradicijas veikia išorinis pasaulis?

Manau, kad tai vienas svarbiausių ir skaudžiausių klausimų. Džiunglės nyksta, ir šis procesas įgyja vis didesnį pagreitį. Tai lemia du pagrindiniai veiksniai: religija ir naftos kompanijos, įsikuriančios indėnų žemėse. Pirmoji „davė“ tai, kad indėnai ėmė gėdytis savo papročių, laikyti juos blogais, ko pasekoje pasikeitė vardus, nusikirpo plaukus, pamiršo tradicinę aprangą. Beje, mano pakeleivis vienintelis savo gentyje nešiojo ilgus plaukus, nes išvykęs ir tapęs savarankišku galėjo sau tai leisti. Tačiau dar blogesnę ir didesnę įtaką daro verslininkai: jie kviečiasi indėnus dirbti pas save, naudojasi tuo, kad daugelis vietinių neturi išsilavinimo ir negali pasipriešinti, kai kompanijos naikina jų žemes, kartu su visa ten esančia augalija ir gyvūnija (šitaip mažėja galimybė susirasti maisto), primeta civilizacijos pagimdytas taisykles, svetimas čia esančiai kultūrai, ir, kas blogiausia, leidžia suvokti pinigų galią. Tad aš puikiai suprantu kanibalų gentis, kurios atsisako bet kokio santykio su civilizacija, o išdrįsusius įžengti į jų žemes paprasčiausiai suvalgo. Galbūt tai tikrai vienintelis būdas išsaugoti savo kultūrą.

Trumpa Živilės kelionės statistika:

Bilietas Ryga – Roma – Buenos Aires Živilei kainavo apie 1700 lt.
Kelionė atgal, t.y., Cusco – Lima – Madridas – Roma – Ryga, atsiėjo kur kas brangiau – apie 3000 lt.
Neturėdama jokio išankstinio kelionės plano ir patikusiose vietose apsistodavusi, kiek panorėdavo, Živilė Pietų Amerikoje praleido 10 mėnesių.
Kelionės metu ji aplankė Argentiną, Boliviją, Čilę ir Peru.
Anot mūsų pašnekovės, gyvenimas Argentinos sostinėje kainuoja tiek pat, kiek Vilniuje, o Peru ir Bolivijos miestuose – kur kas pigiau.
Jau po mėnesio kelionės Živilė suprato vieną iš priežasčių, traukusių ją į kitą pasaulio kraštą – čia ji sutiko savo būsimą vyrą.