Lietuviškos mados knygos. Kokios jos?

 
Kiekvienų metų pavasarį siaučianti „Mados infekcija“, pranešimai apie mūsų dizainerių sėkmę užsienyje ir naujų kolekcijų pristatymai neleidžia abejoti – Lietuvoje tikrai egzistuoja mada. Galbūt nevisada preciziškai tobula, bet tikrai savita ir įdomi. Gyva. Šiek tiek kampuota. Ieškanti ir tobulėjanti. O kaip su lietuviškom mados knygom?
 
Pasivaikščiojus po Lietuvos knygynus, akys tikrai neapraibs nuo panašių knygų gausos, kaip, pavyzdžiui, Europos madų sostinėmis tituluojamuose Paryžiuje ar Londone. Tačiau peržvelgus pastarąjį dešimtmetį akivaizdu, kad situacija keičiasi. Ir ne taip jau vangiai, turint galvoje menką mūsų rinką. Šiame straipsnyje paminėsiu toli gražu ne visus pavyzdžius. Rinkausi sulaukusius didžiausio dėmesio, šviežiausius ir, be abejo, naudingiausius gilesnei pažinčiai su mada.  

Skandalingasis „Grožio kirtis“

Prieš ketverius metus dienos šviesą išvydusi turbūt garsiausio Lietuvos dizainerio Juozo Statkevičiaus knyga „Grožio kirtis“ iš karto buvo apkaltinta Claudios Piras ir Bernhardo Roetzelio „Ledi“ plagiavimu. Žiniasklaida pasigardžiuodama aprašinėjo tariamos vagystės smulkmenas, vokiečių knygos leidėjai konsultavosi su teisininkais, trumpai tariant, užvirė tikra košė.

Menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė, parašiusi įvadą lietuvio knygai, įvardijo, kad toks skandalas galėjo kilti tik Lietuvoje, esą daugelis mados patarimų knygų esančios visiškai kompiliacinės. Todėl keliose pastraipose radus kažkur skaitytas mintis, tikrai nėra korektiška mėtytis tokiais skambiais kaltinimais.
 
Vis dėlto neprireikė ir šio gando, kad knygos skaitytojai pasidalintų į dvi stovyklas. Vieni J. Statkevičių tiesiog dievina ir negaili jam pagyrų, kiti širsta ir svaidosi žaibais. Nors leidinio įžangoje pats dizaineris linki, kad grožio kirtis būtų ne skaudus, o malonus, jaudinantis, leidžiantis pakilti laipteliu aukščiau ir linksmai pasijuokti iš klaidų, jo humoro jausmas ir žaisminga ironija ne vienam pasirodė žeidžiantys ir netgi peržengiantys padorumo ribas. Taip, tautiečius papiktino garsioji J. Statkevičiaus frazė apie „pilkus kaip cepelinai lietuvius“ ir ne vienas akmuo, mestas į mūsų mentaliteto, kultūros ir gūdžių sovietinių laikų daržą.
 
Simpatizuojate J. Statkevičiui ar ne, bet dėl vieno turbūt pritarsite – kaip leidinį „Grožio kirtį“ galima nusakyti vienu žodžiu – įspūdingas. Akivaizdu, kad rengiant ją buvo apgalvota kiekviena detalė, kiekviena smulkmena. Minčiai apie dizainerio perfekcionizmą pritarė ir leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, juokais prisipažinusi, kad darbų eigoje leidyklos darbuotojams J. Statkevičių ne kartą nuoširdžiai norėjosi nužudyti. Ypač kai šis su užsidegimu derindavo kokį nors menkniekį vidury nakties. Regis, triūsas nenuėjo veltui, nes pirmasis 3000 egzempliorių tiražas buvo kaip mat išgraibstytas. Antrą kartą knyga perleista 6000 egzempliorių tiražu. Įspūdinga, tiesa?
 
Knygoje gausu detalių iš profesinio ir asmeninio J. Statkevičiaus gyvenimo, puikių fotografijų ir, žinoma, įvairiapusiškų patarimų. Dizaineris aptaria tokias gyvenimiškas temas, kaip garderobo formavimas, dalykinė apranga, laikysena, makiažas, šukuosena, kvepalai, papuošalai, aksesuarai ar netgi elgesys svečiuose. Patarimus smagu skaityti, nes jie dalijami nenuobodžiai ir šmaikščiai. Vis dėlto, jei bent kiek domitės mados ir stiliaus dalykais, o vertingų patarimų skonio ugdymo klausimais esate gavusios iš moteriškumui neabejingų mamų ir močiučių, vargu ar šioje knygoje rasite ką nors naujo ir netikėto.

Nepaisant to, „Grožio kirtį“ galima vadinti unikaliu leidiniu. Vargu, ar jį pavyktų su kuo nors lyginti lietuviškų mados knygų kontekste. Todėl turbūt tiksliausiai jį apibūdintų žodžiai knyga–reiškinys.

22 Lietuvos dizaineriai

Lengvas skandalas, kuriame figūravo J. Statkevičiaus pavardė, lydėjo ir ką tik pasirodžiusią Gintarės Albrechtaitės-Lingienės knygą „Lietuvos mada. 22 dizaineriai“. Skaitytojams ir spaudos atstovams beregint parūpo, kodėl į ją neįtrauktas pats žymiausias Lietuvos dizaineris. Pasirodo, jam ir knygos autorei nepavyko susikalbėti ir rasti bendrų taškų. G. Albrechtaitė-Lingienė J. Statkevičiui prikišo aroganciją ir nenorą bendradarbiauti, o šis naująją knygą išvadino šluota ir pareiškė, kad nepasirinkusi jo siūlyto maketo varianto leidinio sudarytoja patyrė skaudų pralaimėjimą.
 
Nesinori peikti, tačiau estetiniu požiūriu „Lietuvos mada“ gana smarkiai nusileidžia jau aptartai J. Statkevičiaus knygai. Panaršius ne viename internetiniame knygyne ir paskaičius atsiliepimus, paliktus po naująja knyga, tampa aišku, kad bendras jos įspūdis užkliuvo ne vienam skaitytojui. Ypač daug kritikos sulaukė „Lietuvos mados“ viršelis. Žinoma, to negalima pasakyti apie albume esančias mados fotografijas, kurios atrinktos tikrai kruopščiai ir profesionaliai.
 
Kas kita – idėjinis knygos turinys. G. Albrechtaitės-Lingienės darbas svarbus ir vertingas tuo, kad pateikia bendrą vaizdą apie Lietuvos mados kūrėjus. Įžangoje ji taikliai pastebi, kad naujoji Lietuvos mada gyvuoja dar tik gerus du dešimtmečius, todėl yra tarsi paauglystės, brendimo stadijoje. Būtent todėl mūsų dizainerių darbams dažnai būdingas aikštingumas, kaprizingumas ir žaismingas netobulumas.
 
Minėti bruožai atsisikleidžia daugybėje mados fotografijų, dėl kurių knyga tampa labiau panaši į albumą, o ne į teorinę Lietuvos mados situacijos apžvalgą. „Lietuvos madoje“ rasite ir tokius gerai žinomus vardus, kaip Ramunė Piekautaitė, Aleksandras Pogrebnojus ir Vida Simanavičiūtė, Daiva Urbonavičiūtė, Giedrius Šarkauskas, Sandra Straukaitė, Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševiakovaitė, ir daug mažiau girdėtus, tačiau savo nišą užėmusius ir daug vilčių teikiančius lietuviškos mados kūrėjus.
 
Pristatydama knygą G. Albrechtaitė-Lingienė ne kartą yra akcentavusi, kad jos kūrimas buvo ilgas ir sunkus grupinis darbas. Buvo glaudžiai bendradarbiaujama su visais leidinyje minimais kūrėjais, tariamasi, kaip jų darbai turėtų būti pristatyti visuomenei. Autorės teigimu, į „Lietuvos madą“ pateko aktualiausios ir gyviausiai savo kūrybą pristatančios lietuviško mados pasaulio asmenybės.

Kostiumo istorija

Kitaip nei spalvingi fotografijų albumai ar patarimų žinynai, knygos, analizuojančios kostiumo ir mados raidą, reikalauja atidesnio, kantresnio ir intelektualesnio skaitytojo. Tokio, kuriam mada yra ne vien tik laisvalaikio pramoga, o reiškinys, glaudžiai susijęs su kultūrine, istorine ir socialine žmonijos raida.
 
Pasidairius po lietuviškų kostiumo istorijos knygų lentyną, galima tik pasidžiaugti, kad tokių knygų yra. Ir ne viena. Negana to, patraukliai pristatančių šią sritį ne tik profesionalams ar Dailės akademijos studentams.
 
2000 metais pasirodė viena vertingiausių lietuviškų knygų apie mados istoriją – kostiumologės Rūtos Guzevičiūtės „Europos kostiumo tūkstantmetis (X-XX a.)“. Joje nuodugniai išanalizuota visa europietiškojo kostiumo istorija. Knygoje gausu išsamios informacijos ne tik apie skirtingiems laikmečiams būdingų drabužių audinius, faktūras, spalvas, kirpimo ir siuvimo būdus, bet ir apie to meto istorinę, politinę bei ekonominę situaciją. Tad mada čia pateikiama kaip reiškinys, neatsiejamas nuo bendrų visuomeninių procesų.
 
2006 metais išleista antra tos pačios autorės knyga, tyrinėjanti labiau specifinę sritį – „Tarp Rytų ir Vakarų; XVI-XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai“. Tiesa, pavadinimas skamba labai akademiškai, tačiau apie knygą užsiminiau todėl, nes netikėtai aptikau ją perskaičiusi garsųjį Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva Rerum“. Pusiau juokais, pusiau rimtai siūlau ją pavartyti ir tiems, kuriems smalsu, kaip gi galėjo atrodyti spalvingi ir charakteringi knygos veikėjai. Sužinosite ne tik kokios pasaulio mados tendencijos darė įtaką LDK didikų aprėdams, bet ir kiek kainuodavo prašmatnūs kunigaikščių kostiumai.
 
Viena įdomiausių ir spalvingiausių knygų apie kostiumo istoriją – tai prieš metus išleista dailininkės ir scenografės Virginijos Idzelytės „Kostiumo istorija“. Autorės užmojai išties dideli – leidinyje aptariama mados raida nuo ankstyvųjų amžių iki XX a. Knygoje gausu įdomiai pateiktos informacijos ir – o tai nemažiau svarbu! – stebėtinai daug kokybiškų iliustracijų. Įdomus ir V. Idzelytės požiūrio taškas. Pati sukūrusi scenografiją ir kostiumus ne vienam žinomam spektakliui, ji domisi, kaip ankstesnių laikotarpių madą galima interpretuoti ir pritaikyti teatre. Būtent todėl knyga kelia klausimą ne koks buvo kostiumas, bet kodėl jis toks buvo. Pasirodo, autorė dėl to atsisakė ir XX a. antrosios pusės bei XXI a. mados apžvalgos. Prisipažinsiu, vartydama knygą pirmą kartą buvau to bepasigendanti.
 
Pabaigai galima tik pasidžiaugti, kad atsiranda vis daugiau lietuviškų leidinių, skirtų madai ir jos apžvalgai. Ką iš jų pasirinkti, priklausys nuo skaitytojo poreikių ir noro. Kalbant apie naudingumą... Nelygu ko tikitės: pagilinti istorines žinias, susipažinti, maloniai praleisti laiką. Svarbiausia tai, kad tokių leidinių apskritai atsiranda. Galbūt pamažu dienos šviesą išvys ir daugiau mados fotografijos albumų, apžvelgiančių ne tik kelių, bet ir pavienių kūrėjų darbus. Tikėkimės.

Lina Žukauskaitė

Lina Žukauskaitė

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai