Panevėžietė Miglė Bačkovaitė Londone gyvena dešimtmetį, o jos fotografijos jau rado savo vietą šiame didžiuliame ir įvairiausių tautybių pilname mieste. Miglės fotografijos nekvepia saldumu, glamuor spindesiu, tai labiau teatrališki atvaizdai, kuriuose pozuoja kitokie modeliai ir kuriamos asmenybių istorijos.
Tuo tarpu Lietuvoje ji nėra labai žinoma, o mūsų redakcija ją atrado per dainininkę Jazzu, tiksliau, ant vieno Laikas.lt žurnalo viršelių puikavosi Jazzu nuotrauka, kurios autorė – ta pati M.Bačkovaitė. Tad smalsumo vedami susiradome Londone gyvenančią menininkę ir pateikiame Jums elektroninį interviu.
Gal pradėkime nuo paprasto ir dažniausiai interviu užduodamo klausimo fotografams – kaip susidomėjai fotografija?
Pamenu, kuomet dar gyvenau Lietuvoje eidavau į įvairias meno galerijas ir net nepastebėdavau foto darbų, nes akys visada krypdavo į tapybą. Velniškai norėjau būti tapytoja, o fotografija susidomėjau visai atsitiktinai ir, palyginus, visai nesenai – vos prieš keletą metų. Sutikau vieną žmogų, kuris pavertė mane savo mūza eksperimentinei fotografijai. Kartu keliaudami mes tiesiog improvizuodavome, darydavome instaliacijas, fotografuodavome vienas kitą ir mus supančią aplinką. Pamenu, į Santorinio salą vežėmės du didelius lagaminus rudeninių lapų, ir tai buvo mūsų bagažas. Dar ir dabar stebiuosi, kaip mus tada praleido per sieną be jokių įtarimų. Nors, kokios ten sienos Graikijoje, kai lėktuvas palei jūrą leidžiasi.
Leonas Somovas yra dar vienas mano įkvėpėjas fotografuoti. Kartu mes gyvenome viename vadiname „warehouse“ ir turėjome foto studiją. Matydavau, kaip jis ryškindavo savo juostas iš „Leikos“ fotoaparato ir kabindavo jas ant vamzdžių kaip kokias musių gaudykles. Taip ir neišmokau ryškinti juostų. .. Bet fotografuoju!
Kodėl išvažiavai gyventi į Londoną?
Lietuva man visuomet atrodė pernelyg „glausta“, pradedant žmonių požiūriu ir baigiant šalies masteliu. Gimiau Panevėžyje ir nuo vaikystes jaučiausi ten „balta varna“. Mokiausi Klaipėdoje, nors Vilnius visą laiką imponavo kaip svajonių miestas. O svajojau apie Dailes akademiją, bet kadangi Dailes akademija tuo metu buvo toks nepasiekiamas „aizbergas“ – menininkų tėvų, skulptorių dėdžių ir tetų institucija – taip ir likau gyventi nerealizuodama savęs iki to laiko, kol nesupratau, kiek daug man reiškia fotografija. Londonas atvėre akis ir davė galimybę tapti tokia, kokia esu dabar.
Ar sunku Londone „prasimušti“ fotografams? Juk egzistuoja didžiulė konkurencija. Iš ko gyvena Miglė Bačkovaitė?
Labai sunku. Talentingų žmonių čia yra tiek daug, jog atrodo, kad jie daro viską nemokamai. Jei koks žurnalas publikuoja tavo nuotraukas – tai garbė, o kalba apie pinigus retai kada vyksta. Kadangi mano fotografija nėra komercinė, apie dideles pajamas kalbėti sunku. Bent jau dabartinėje progreso stadijoje. Vestuvių „nefotkinu“, nes nepažįstamų žmonių linksminti nelabai moku, tad pasilieku ties menu. Tiesa, karts nuo karto turiu užsakymų privačioms fotosesijoms. Ir dabar laukia „Misis Lietuva Uk“ rinkimų fotografavimas. Karts nuo karto tenka fotografuoti grupes ir jų koncertus, „fetish“ vakarėlius ir kitokius sambūrius.
Turbūt ne paslaptis, kad daugybė fotografiją Lietuvoje studijuojančių jaunuolių yra nepatenkinti studijomis. Ką jiems patartum? Išvažiuoti studijuoti į užsienį, ar, visgi, jei turi talentą ir nori jį tobulinti, gali tai padaryti Lietuvoje?
Manau, kad ir Lietuvoje galima rasti gerų universitetų ir tinkamų kursų studijoms. Užsienis nėra išeitis, manau, tik perspektyvų daugiau ir, aišku, progresavimo kartelė yra žymiai aukščiau nei Lietuvoje. Talentą galima laikyti užkastą duobėje ir užsienio, ir Lietuvos bulvių lauke. Lietuvoje žymiai lengviau talentingam žmogui kažko pasiekti, užtenka tik įdomiau kurti ir nepastebėtas neliksi. Mes juokiamės čia, Londone, gyvendami: „Nori būti žvaigžde – važiuok gyventi į Lietuvą“.
Tavo „portfolio“ galima rasti ir spalvotų, ir juodai baltu nuotraukų. Kokiu fotoaparatu naudojiesi, ar smarkiai po to tenka apdoroti nuotraukas, ar viską stengiesi pasiekti pirminiu procesu?
Fotografuoju ir „skaitmena“ ir „filmute“, patinka juodai baltos ir spalvotos nuotraukos – nesustoju ties vienu fotoaparatu; viskas priklauso nuo fotosesijos pobūdžio arba, kas labiau kokioje situacijoje tinka. Šiaip „fotkinu“ „Nikon d700“ ir „Leica M6“. Dar turiu labai seną ir dulkėtą „Agfa Isolette“.
Dauguma tavo nuotraukų yra tamsios, personažai yra savotiški „fetišistai“. Kodėl renkiesi tokį fotografavimo stilių ir modelius?
Nemanau, kad mano fotografija yra tamsi, tiesiog spalvos tirštos. O tamsiose spalvose yra lygiai tiek pat grožio. Personažams renkuosi išraiškingus žmones, tikras asmenybes. Patinka ilgos nosys ir kaulėti veidai. O kadangi pati ilgą nosį turiu, tikiuosi, kad neatrodau kažkam vaikščiojantis fetišas… Nesu tamsi asmenybė, galbūt labiau į ekstremalumus linkusi, todėl ir foto personažai šiek tiek nukrypę nuo standartinio vaizdo.
Rašei, kad inspiracijos kūrybai semiesi iš graikų mitologijos, kino, knygų ir asmeninių įspūdžių. Kaip atsiranda konkretūs nuotraukų personažai ir idėjos? Pvz., pažiūrėjus filmą imi konkretų personažą ir jį miksuoji su kitomis meninėmis patirtimis?
Neimu nieko iš niekur, charakteriai gimsta patys. Pamatau žmogų ir prieš akis matau vaizdą, kaip aš tą žmogų įsivaizduoju ir kokioje aplinkoje. Mano fotografija yra fantazijos padarinys, taip pat ir savotiškas bandymas analitiškai įvertinti žmogų, bandant kuo giliau pažvelgti į jo pasąmonės labirintus, jais eiti ir užfiksuosi tamsiausias ar šviesiausias vietas. Aišku, ta fantazija yra įkvėpta aplinkos, kurioje augau, vaizdų, kuriuos mačiau. Tai asociacijos tarp to, kas yra priešais, ir to, kas yra jau patirta.
Kokios konkrečiai knygos ir filmai tave įkvepia?
Mane įkvepia fotografiniai filmai ir siurrealistinės bei filosofinės knygos. Ten, kur dvelkia fantazija. Filmai labiau nei knygos, sakyčiau. Londone gyvenant knygoms skaityti laiko atrandu tik važiuojant metro. Galiu išvardinti man kelis „labiausius filmus“: „Kvepalai. Vieno Žudiko istorija“, „Mėlynas aksomas“, „Miręs žmogus“, „Iš viso užtemimas“, Šarūno Barto „Namai“ bei „Rožiniai flamingai“.
Tavo nuotraukos labai teatrališkos, pati rašai, kad domiesi performansais, teatriniu grimu etc. Ar sunku rasti modelių pozavimui (nors atrodo, kad Londonas labai tinkama vieta sutikti įdomių personažų). Ar jis turi skleisti savo aurą, ar ją sukuria tavo fotografinė aplinka?
Modelių rasti tikrai nesunku, ypač jei esi visuomeniškas žmogus. Visi mano modeliai yra realiame gyvenime sutikti žmones. Ar jis turi skleisti savo aurą, ar ją sukuria mano fotografinė aplinka? Koks geras klausimas, o kartu ir atsakymas į jį! Modelis turi skleisti aurą, o ją atskleidžia mano fotografinė aplinka ir situacija, į kurią pastatau žmogų. Dažniausiai sukurtas įvaizdis atspindi pačią žmogaus esmę, esybę, esenciją. Mano tikslas nėra parodyti, kuri žmogaus veido puse yra gražesnė, bet įsigilinti į jo sielos veidą.
Tavo fotografijose gausu transvestitų ir žmonių, kurie daugeliui negražūs, portretai. Tai atsvara daugeliui kitų fotografų, kurie savo nuotraukose fiksuoja gražius modelius arba, jei ir ne tokius gražius, tai bent jau stengiasi parodyti, kad jie tokie yra. O tavo nuotraukų herojai tarsi sako: „Mes nesame jums gražūs, tačiau ir nenorime tokie būti. Norime būti kitokie ir ypatingi“. Tad ką sunkiau nufotografuoti – gražios merginos portretą ar pvz., transvestitą?
Mano modeliai yra mano mūzos. Man jie yra ypatingi ir gražūs, įdomūs, intensyvūs, išraiškingi, ir gilūs. Ir gyvenime jie dažniausia yra išskirtinės asmenybės. Dažniausiai fotografuoju žmones „iš gyvenimo“. Per fotografiją aš realizuoju savo slapčiausias fantazijas. Neslėpsiu, kad patinka, kai vyrai nešioja sukneles, ir nieko seksualiau už tai nėra. Patinka man ir šiek tiek nuo gyvenimo standartų ir padorybės ribų nukrypę žmonės. Arba bent jau leidžiantys sau nukrypti tiek, kad kadras butų įdomus ir jiems paties, ir man. O personažus aš dažniausia sukuriu pati – tad transvestitas nuotraukoje realiame gyvenime nebūtinai yra transvestitas.
Kokios fotografijos ar fotografai tau nepatinka?
Nepatinka besielė fotografija. Kalbu apie komerciją: „fotoshopu“ „nuzulintus“ veidus, makiažu pagrąžintus modelius ir jų apatiškas, nieko nesakančias veido išraiškas. „Nepatinka“ žodis čia gal net netinka – neįdomu ir tiek.
Ant penkto Laikas.lt viršelio buvo tavo daryta dainininkes Jazzu nuotrauka. Ji taip pat gyvena Londone. Gal bendradarbiauji ir su kitais lietuvių menininkais, gyvenančiais Didžiojoje Britanijoje?
Su Juste dariau fotosesiją konkursui „As esu čia“ Vokietijoje. Pridarėme tiek daug nuotraukų, kad jos pasklido ir po Lietuvos spaudos publikacijas. O kalbant apie žmones, pažįstu nemažai čia gyvenančių meno žmonių iš Lietuvos. Darėme grupinę parodą Lietuvos ambasadoje prieš kelerius metus, kuri subūrė daug menui prijaučiančių žmonių. Taip pat dalyvavau projekte „Culture Jam“, kuris buvo organizuojamas lietuvių sąjungos, tad pažįstamų lietuvių ratas prasiplėtė. O kas liečia fotografinį bendradarbiavimą, tai aš dažniausiai fotografuoju viena, nes patinka pačiai stilizuoti ir režisuoti savo idėjas.
Kokie ateities planai? Planuoji grįžti į Lietuvą?
Keliauti ir pažinti pasaulį. Išmokti filmuoti. Dokumentinė fotografija, manau, ateity bus mano įkvėpėja. Į Lietuvą grįžti planų neturiu.