Tikroji rekordų knygos istorija

Ar žinojote, kad rekordų knygos pradininkas yra mūsų tautietis kunigas Augustinas Liepinis (1896–1977)? Jis 1933 m. išleido knygą „Kitų pėdomis. Gyvenimo pavyzdžiai“. Joje yra trumpų pamokymų ir aprašyti kai kurie pasiekimai, vadintini rekordais.

Nenuostabu, kad knyga greit susidomėjo skaitytojai. Antrojo tomo, pasirodžiusio pavadinimu „Kitų pėdomis. Pavyzdžių rinkinys“, pratartyje jos sudarytojas rašo: „... išleistas pirmas gyvenimo pavyzdžių rinkinys visuomenėje rado, palyginti, didelį pritarimą. Tai matyti ne vien iš daug kur išspausdintų atsiliepimų ir recenzijų. Pavyzdžiais iš „Kitų pėdomis“ rinkinio buvo nemaža naudojamasi spaudoje, mokykloje, sakykloje, susirinkimų salėse ir kitur“ (čia ir toliau citatų kalba netaisyta). Visose knygose „Kitų pėdomis“, išleistose 1933, 1937 ir 1939 m., aprašyti įvairiausi atsitikimai Lietuvoje ir pasaulyje.

A. Liepinis, būdamas kunigu, pirmiausia savo knygas skyrė pamokslininkams, mokytojams ir katechetams, taip pat paskaitininkams ir kitokiems kalbėtojams. Minimų trijų knygų tiražas buvo po 2–3 tūkst. egz.

Nors pavyzdžių aprašymai neatitinka šių dienų sampratos, bet matosi, kad jau tuo metu autorius mąstė apie rekordus. Tariant kunigo A. Liepinio žodžiais: „Čia parinkti pavyzdžiai yra ne vien istoriški atsitikimai, bet ir gražūs padavimai, palyginimai, posakiai ir pan. Juos renkant turėta galvoje ne jų istorinis tikrumas, bet juose glūdį p a m o k y m a i“. Rekordų knygose svarbiausia – pateikiamų faktų tikrumas, išvadas lai pasidaro pats sakitytojas. Tai yra esminis skirtumas tarp dabartinių rekordų knygų ir trijų knygų „Kitų pėdomis“.

Sovietmečiu A. Liepinio darbai ideologiniu požiūriu buvo „žalingi“ tuometinei santvarkai, todėl niekur apie tai neužsiminta, o knygos, išvengusios sunaikinimo, saugotos specialiuosiuose bibliotekų fonduose. Užsienyje vertimų į kitas kalbas nebuvo, todėl jo idėjos nepelnytai buvo užmirštos, bet neabejotina, kad Augustinas Liepinis yra rekordų knygų pradininkas.

Kaip rekordų knyga išplito pasaulyje?

Kažin ar tikėjosi alaus darymo firmos įkūrėjas ir savininkas Artūras Ginesas (Arthur Guinness, 1725–1803), kad jo vardu pavadinta knyga bus viena populiariausių pasaulyje. O viskas prasidėjo gan neįprastai.

Kartą šeštadienį, o jei tiksliau tai 1951 m. lapkričio 10 d., tuometinis Gineso alaus daryklos Airijoje generalinis direktorius seras Hju Er Kembel Byveris (Hugh Eyre Campbell Beaver KBE, 1890–1967) medžiojo prie Slėnio upės, North Slob (Veksfordo grafystė, Airija) vietovėje. Jos pavadinimas išverstas į lietuvių kalbą reikštų – Šiaurinis purvas. Medžioklė serui nebuvo sėkminga, nes iš labai patogios padėties nepataikė į netoliese tupėjusį dirvinį sėjiką. Šios medžioklės vakariniame aptarime ambicingasis seras H. Byveris turėjo vienintelį pasiteisinimą, neva, tai buvęs pats greičiausias iš visų medžiojamų paukščių Europoje.

Tą vakarą kilęs ginčas nebuvo išspręstas. Jis suprato, kad informaciniuose leidiniuose to sužinoti nebuvo įmanoma. Kartu medžioklės aptarime dalyvavęs Gineso alaus daryklos tarnautojas ir žymus to meto bėgikas Kristoferis Chatavėjus (Christopher Chataway, 1931) serui H. Byveriui pasiūlė kreiptis į jo universiteto draugus – taip pat bėgikus ir bėgimo komisijos ekspertus dvynius Norį ir Rosą Makraiterius (Norris Dewar McWhirter, CBE, 1925–2004 ir Alan Ross McWhirter, 1925–1975), kad nustatytų kuris gi iš tikrųjų medžiojamųjų paukščių yra greičiausias.

Nors serui H. Byveriui brolių dvynių tyrimo išvados buvo nepalankios, bet, kaip sako, – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Jis pagalvojo, kad begalė panašių klausimų gali kilti ir Gineso aludžių lankytojams. Čia būtina paminėti, kad tuo metu Gineso alaus darykla turėjo apie 81 400 firminių alaus barų Anglijoje bei Airijoje. Sumanė pasiūlyti naują įrodymų argumentą – knygą apie pasaulio minimumus ir maksimumus, kad susiginčiję temperamentingi aludžių lankytojai čia pat, prie alaus bokalo, iš padavėjų populiariai galėtų sužinoti geidžiamą informaciją, išspręsti nesutarimus, baigti ginčą ir negadinti alaus barų inventoriaus į pašnekovo galvą.

Lietuvos rekordų knygos istorija

Pirmą kartą apie „Lietuvos rekordų knygą“ viešai paskelbta 1988 m. birželio 12 d. laikraštyje „Komjaunimo tiesa“. Pirmasis universalus žinynas „Lietuvos rekordai“ buvo 128 puslapių, turėjo 18 skyrių, o juose buvo aprašyta apie 700 rekordų. Šią nedidelę knygelę piešiniais iliustravo dailininkas Vitalijus Suchockis. Dėl didelio susidomėjimo ji iš knygynų pradingo kaipmat.

Pirmojoje ir vėliau išleistose „Lietuvos rekordų knygose“ trumpai aprašoma rekordų mokslinė, istorinė ir kultūrinė reikšmė. Pateiktų rekordų laikotarpis – nuo seniausių laikų iki šių dienų, teritorija – nuo dabartinės Lietuvos Respublikos iki tolimiausių žvaigždynų.

Visi rekordai atitinka Gineso pasaulio rekordų registravimo taisykles. Jų ekspertizę atliko rekordų knygų sudarytojas Vytautas Navaitis ir agentūra „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo. Kiekvienas paskesnis informacinis leidinys apie nepaprastus, nuostabius ir netgi iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinus, bet kruopščiai patikrintus Lietuvos žmonių neeilinius pasiekimus bei įvykius yra patikslintas ir papildytas.

Agentūra „Factum“ įkurta prie Lietuvos kultūros fondo 1991 m. sausio 11 d. Vilniuje. Jos užduotis kaupti, tirti ir registruoti informaciją apie įvairiausius pasiekimus, vadinamus rekordais. Kaupiama informacija Lietuvos rekordų bei Lietuvos vaikų rekordų knygoms. Apie savo rekordą pranešti galima www.rekordai.lt

Laikas.lt

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai