Vaikų kompleksai - iš kur jie?

Ne taip jau baisu vyti iš palovio įsivaizduojamą “baisųjį šunį”, daug baisiau išgirsti iš vaiko, jog jis nebenori eiti į darželį, nes kiti vaikai iš jo tyčiojasi, kad jis negražus. Laimė, jei susirūpinęs dėl to nepuoli aiškintis ir ieškoti tiesos, tačiau susimąstai “gal ką aš auklėdamas padariau ne taip”.

Psichologai kompleksus apibūdina, kaip savęs lyginimą su kitu, kai jaučiama nuoskauda esant nepakankamai “geru”. Kompleksai parodo menką savivertę, savigarbą. Amerikiečių psichiatras Y.Lamontagne savivertę apibūdina, kaip gerumo jausmą, kylantį iš teigiamo savo įvaizdžio. Vaiko savęs įvaizdis pirmiausia kuriasi (yra kuriamas) šeimoje.

Ketinu aptarti penkias, vaiko savivertės formavimuisi įtakos turinčias, emocijas (jas nagrinėjo žymi  psichiatrė Elizabeth Kübler Ross ir amerikiečių autorius Neale Donald Walsh). Natūraliai priimdamas ir išgyvendamas šias emocijas vaikas lengviau adaptuojasi aplinkoje, lengviau išgyvena kritiką ir įvairius sunkumus, išvengia kompleksų atsiradimo vaikystėje ir tinkamai pasiruošia būsimam suaugusiojo gyvenimui.

Sielvartas

Sielvartas yra natūrali emocija. Sielvartas padeda atsisveikinti, kai to nenori, ir įveikti liūdesį, kai ištinka netektis. Pavyzdžiui, kai netenki artimo žmogaus, ar pameti kontaktinį lešį. Vaikai, kuriems leidžiama liūdėti, kai užeina liūdesys, vėliau gyvenime į liūdesį žiūri sveikai ir lengvai jį suvaldo. Liūdniausia tai, kad dažniausiai tėvai nusiminusiusiems vaikams “bando padėti” patarimais “neverta liūdėti”, “nenusimink” ar “tikri vyrai neverkia” užuot leidę vaikui tiesiog išgyventi šią emociją, tikinr, kad ji greit praeis.

Vaikai, kuriems neleidžiama verkti, suaugę daug ir karčiai verkia. Jiems buvo liepiama to nedaryti. Nuolat slopinama širdgėla gali virsti chroniška depresija, o tai – labai nenatūrali emocija. Kamuojami chroniškos depresijos žmonės kankina save ir kančia paverčia aplink gyvenančių šeimos narių gyvenimus.

Pyktis

Pyktis taip pat natūrali, nors ir neigiama emocija. Tai priemonė padedanti pasakyti “ačiū, nereikia”. Ji turėtų būti neužgauli ir nekenkti kitiems. Kai vaikams leidžiama išlieti pyktį, jie išsiugdo labai sveiką požiūrį į šią emociją ir vėliau gyvenime visai nesunkiai tvarkosi su ja.

Svarbiausia tėvų pareiga, - mokyti vaikus valdyti šią emociją ją pripažystant. Visi sugebėjimai, kurie žmogui padeda, ką nors pasiekti, kyla iš mokėjimo jausti ir išlieti neigiamas emocijas. Žinoma, nekalbu apie tokius “emocijų liejimo vaizdelius”, kai nepatenkintas vaikas savo pyktį bando išlieti mikseriu trankydamas šaldytuvą arba voliodamasis parduotuvėje kasininkei prie kojų. Tėvų pareiga – nurodyti vaikui aiškias ribas, kur ir kaip tinkama lieti emocijas, o kur “to nedera daryti”.

Vienas iš būdų  - “pertraukėlė”, - leidimas vaikui pabūti vienam ir nusiraminti. Geriausia tai pradėti praktikuoti namuose. Vaikas, paliktas kuriam laikui vienas pasėdėti virtuvėje ant kėdutės, per kelias minutes pajunta ir išreiškia pyktį, nusivylimą, o tuomet susivaldo ir vėl tampa paslaugus. Tai padeda išvengti bausmių ir mušimo (ko dažniausiai griebiasi impulsyvūs tėvai).

Vaikams, kuriems buvo teigiama, kad pyktis yra “negeras” dalykas, kurio reikia atsikratyti, vėliau būna labai sunku jį pažaboti. Jie negirdi savo jausmų (nes buvo mokami juos neigti), sprendžia vadovaudamiesi neigiamomis emocijomis arba įgyja neigiamą požiūrį į gyenimą ir save.

Pavydas

Tai natūrali emocija. Ji verčia dvimetį mėginti sudėlioti dėlionę, taip, kaip pavyksta jo vyresniai seseriai arba užsimauti batus, taip, kaip tai daro ji. Pavydas natūraliai verčia žmogų bandyti dar kartą, stengtis, nesustoti pusiaukelėje. Kai vaikams leidžiama pavydėti, jie suauga, turi labai sveiką požiūrį į pavydą.

Geriausia su vaikais aptarti pavydo priežastis, kad jie patys galėtų susivokti ką reiškia šis jausmas jiems ir aplinkiniams. Tai sudaro galimybę išmokti valdyti ir perprasti savo pavydą.

Vaikai, kurie buvo mokomi atsikratyti pavydo, užaugę išsiugdo įtarų pavydą. Kitaip tariant, natūrali emocija tampa iškreipta.

Baimė

Tai natūrali emocija. Visi kūdykiai gimsta bijodami tik dviejų dalykų: kritimo ir stipraus garso. Visų kitų emocijų išmokstama sąveikaujant su aplinka arba jų išmoko tėvai. Stebėdami tėvus vaikai išmoksta, ko reikia saugotis, kas kelia grėsmę. Nelaimei, stiprus motinos išgąstis pamačius vorą, gali būti vaiko arachnofobijos atsiradimo priežastimi. Geras yra tėvų mokymas vaiką, susidūrus su bauginančiu dalyku, baimę tiesiog išgyventi ir įsitinkinti, kad ji nėra pagrįsta. Tačiau, kol vaikas dar yra mažas, prireiks ne kartą “vyti raganas”, nes jų neigimas vaiko nenuramins. Kaip galima neigti tai, ko tiesiog nėra!

Natūralios baimės tikslas – savisauga. Vaikai, kuriems buvo teigiama, kad baimė - “negeras dalykas”, kurio geriau nejausti (arba atsikratyti), neišmoksta jos valdyti. Bandymas užmušti kiekvieną kelyje pasitaikiusį vorą neišmokys vaiko atsikratyti baimės ateityje einant į pokalbį dėl darbo. Suaugus “tokius vaikus” užklupusios baimės gali lengvai virsti panika.

Meilė

Meilė – natūrali emocija, kai vaikui leidžiama įprastai ir natūraliai ją rodyti bei jos gauti. Tėvai turi vaikams rodyti besąlygišką meilę, meilę be reikalavimų (kaip pavyzdžiui: “jei nesuvalgysi likusių bulvių lėkštėje, mamytė tavęs nemylės”). Autoritariniu auklėjimu pasižymintys tėvai gali versti vaikus jaustis nieko vertais, kai jie tiesiog nesugeba įvykdyti visų tėvų reikalavimų. O vaikai, kurie galvoja nuolat nuviliantys tėvus, jaučiasi neverti jų meilės. Ir ateityje jie gali susiformuoti požiūrį, kad meilę reikia “užsidirbti”.

Savo būsimoje šeimoje “bandantys užsidirbti meilę” jaunuoliai nesugeba mylėti savęs. Jų bandymas įtikti sutuoktiniui, kad jis jam atgal duotų Tą jausmą galų gale atneša tik nusivylimus ir neišpildytų svajonių kartėlį. Teigimos savivertės žmonės viso to išvengia. Teigiamas savęs vertinimas “auginamas” vaikystėje tėvų besąlygiška meile. Taigi tėvų paskatinimai ir pagyrimai – vaikui būtina saviugdos dalis.

Vaikai, kuriems buvo teigiama (arba jie tai pastebi tėvų elgesyje), kad meilės nedera demonstruoti ar, kad ji atneša tik nusivylimus (tai vaikai sužino iš dėl nelaimingos santuokos raudančios mamos), susidaro nenatūralų meilės paveikslą. Kadangi meilė – vienas svarbiausių žmogaus poreikių, nepaisant to, koks yra jų požiūris į ją, “nemeilėje” užaugę vaikai jaus jos trūkumą. Vaikystėje slopinama meilė virsta egoizmu, ko pasekoje, egoistiškas žmogus sunkiai patirs meilę, pats taip ir neišmokęs jos suteikti kitiems.


Akivaizdu, kad vaiko asmenybės vystymuisi didžiausią įtaką turi tėvai. Tiek ką tik vidurinę pabaigę, tiek subrendę vidutinio amžiaus tėvai perduoda vaikams savo vertybes ir pažiūras, taip pat išmoko, kaip reikia elgtis su savimi ir kitais. Siekiant sėkmingai ugdyti vaiko asmenybę, būtina ugdyti jo savivertę, - pagrindą, ant kurio bus “statomi” ateities tarpusavio santykiai, ieškant partnerio ir kuriant šeimą, ambicingumas ir sėkmė siekiant karjeros, sugebėjimas save realizuoti ir jausti pasitenkinimą gyvenimu.

Margarita Pūdžiuvienė
 

kompleksai, vaikų kompleksai

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai