Laikas.lt toliau tęsia talentų banko dalyvių paiešką ir pristato fotografą Tomą Adomavičių, kurio mėgstamiausia kūrybos sritis – klubinė renginių fotografija.
Su T.Adomavičiaus darbais jau galėjote susipažinti ir mūsų portale – fotografas pateikė jums ne vieną gerą reportažą iš įvairių renginių („Didžioji krautuvė“ atidaryta!, Šorenos muzikinė premjera – 10 balų!, Jaukus ir šiltas „kitokio“ bliuzo koncertas su „The Road Band”, Loftą drebino „ElectroXmas“, Šventinis SKAMP koncertas šildė geromis emocijomis). Tad pristatome išsamiai:
Vardas: Tomas Adomavičius
Kūrybos sritis (fotografijų pobūdis): Fotografijų pobūdis… na, jis metai iš metų keitėsi, nuo kačiukų, medžio šakų, nuobodžių saulėlydžių iki žmonių portretų, reportažų ir šiaip „miano“, tačiau dabar didžiausią dėmesį skiriu klubinei fotografijai, ji tapo savotišku mano „arkliuku“ bei darbu. Nuotraukos, kurias pasilieku asmeninei kūrybai, susijusios su fashion/beauty/editorial ir pan. Trumpai tariant – žurnalų viršelių ir rūbų reklamų fotografija.
Kur mokeisi savo talento: Jeigu tai talentas, tai jo mokytis lyg ir nereikia? Jis būna įgimtas? Taip? Bet tam, kad tas talentas būtų pastebėtas, jį reikia lavinti, puoselėti, tobulinti. Iš tikrųjų, turiu ne vieną fotografijos knygą, tačiau nesu nei vienos iš jų perskaitęs iki galo. Fotografijos, mano manymu, ypač šiais pažangiais laikais, mokytis iš knygų yra galbūt ir naudinga, bet ne taip naudinga kaip tai buvo prieš 15, 20, 25 metus. Dabar visą reikiamą informaciją paprasčiau susirasti internete, kur neapsiribosi vien tik raidėm juodo ant balto, bet rasi ir video seminarų, nuotraukų pavyzdžių, galėsi jas parsisiųsti ir savu kailiu išsibandyt įvairias post-produkcijos technikas ar panašiai. Taigi, tik internetas! Ten visko daugiau nei gali reikti!
Talentas tai (kiek procentų darbo ir kiek įgimtų gabumų)… Nežinau kodėl, bet man iš karto i galvą šauna tokie skaičiai: 20 proc. įgimtų gabumų ir 80 proc.kruopštaus, nuosaikaus darbo. Kaip ir minėjau anksčiau, tam, kad turimas talentas būtų pastebėtas ar išpuoselėtas, reikia įdėti daug pastangų. Įsivaizduokime medį – jis turi šaknis, kamieną, šakas, lapus. Kitaip tariant, jis turi viską, kas jam priklauso turėt, t.y. pagrindą duoti vaisius, tačiau jis auga niekieno neprižiūrimas, viduryje pievos, kur vaikai rudenį nusiskina pora rūgštokų vaisių. Dabar įsivaizduokime tą patį medį, tačiau augantį sode, kur yra laistomas, tręšiamas, prižiūrimas… Kame skirtumas? Tame, kad vaikai labiau šypsosis ragaudami saldžius, didelius ir gražius vaisius. Taigi, su talentu taip pat, įgimtas gabumas – tai gali būti tiesiog stiprus pagrindas, griaučiai, kamienas visa kam įvykti, o įdėtas darbas – tai saldesni vaisiai, kuriuos patys sau ir užsiauginame. Įgimti talentai padeda tau padaryti tai, ką nori, gerai, o įgyti gabumai – padaryti tai taip pat gerai, kaip kiekvieną kartą.
Trimis žodžiais savo fotografijas apibūdintum kaip… Huh, sunkus klausimas, hmmm… techniškos, švelnios, azartiškos.
Ką sunkiausia fotografuoti? Sunku pasakyti bendrai, nes kiekvienas kartas yra vis kitoks negu prieš tai buvęs, niekada nežinai su kokiais sunkumais gali susidurti fotografuojant tiek renginius, tiek darant asmenines fotosesijas. Renginiuose nuo tavęs mažai kas priklauso, tu tiesiog stebi visą eigą ir fiksuoji momentus, o jei tave dėmesio centre esantis žmogus (dainininkas, muzikantas) išskirtinai pastebi, pamerkia akį ir tu spėji tai užfiksuoti – labai pasiseka. Fotografuojant žmones – viskas kitaip, čia jau vyksta tiesioginis, bendras, artimas kontaktas su fotografuojamuoju asmeniu, nes jis atitinkamai reaguoja į tave, tu į jį. Turi pilną kontrolę dėl būsimo rezultato. Todėl pastarasis procesas man labiau patinka, nes tik čia pasijaučia fotografo darbas: kaip jis sugeba šviesų, aplinkos, modelio pagalba sukurti nuotrauką, kuri perduoda tam tikrą žinią galutiniam stebėtojui.
Fotografas A.Aleksandravičius yra sakęs, kad jam lengviausia fotografuoti vyrus, nes moterys visada nori atrodyti gražios. Ar tai tiesa? Taip, pamenu šiuos A. Aleksandravičiaus žodžius, jis juos sakė vienoje foto konferencijoje, visa auditorija net nusijuokė, bet, manau, kad taip, tai tiesa. Žinoma, visi nori atrodyti gražūs – tiek vyrai, tiek moterys, tačiau su vyrais paprasčiau. Jie galbūt mažiau dėl savęs jaudinasi. Manau, esminis skirtumas tas, kad vyrai mažiau dėmesio kreipia į smulkmenas, jiems svarbiau bendras vaizdas – tvarkingai, padoriai, subtiliai – ir super. O moterys: „tai va, čia mano suknelė blogai krenta… aha, o čia, va, mano kairės rankos mažasis pirštelis per daug sulenktas… čia mano plaukai negražūs… o čia!!! Ištrink ištrink!!“. Na, čia truputį perdėjau, bet esmę pagavot. Tačiau galiu pasakyti, kad šitoks moterų elgesys manęs nė kiek neerzina, kaip tik suteikia fotosesijai šiek tiek disbalanso, kuris žavi. Visgi, juk visas pasaulio grožis sukasi aplink jas.
Kas įkvepia kūrybai: Daugiausia – kitų fotografų darbai, nes kasdien stengiuosi peržiūrėti bent po vieną vis kito fotografo portfolio. Bandau ieškot panašumų, skirtumų, paskaitau komentarus. Taip pat filmai, turiu ne vieną idėją, laukiančią įgyvendinimo, kuri kilo peržiūrėjus vieną ar kitą filmą. Muzikiniai klipai – taip pat puikus būdas pažvelgti į pasaulį kiek kitaip, juk gal gims kokia mintis. Na, ir įvairūs žurnalai, reklamos ir panašiai.
Geros įrangos turėjimas dar negarantuoja gero rezultato. Kokių savybių turi turėti žmogus, norintis „pagauti“ gerą kadrą? Pastebėti smulkmenas? Mokėti bendrauti? Gera įranga išties lemia daug, bet ne viską. Tai tiesiog įrankis. Turėdamas gerą įrangą tiesiog panaikini faktorių, kad gali nesigauti nuotrauka ir tuomet gali koncentruotis į patį procesą, nesukdamas galvos dėl techninių kliūčių. Tačiau, kaip ir sakote, vien to nepakanka. Bet vėl gi – priklauso nuo fotografijos žanro. Reportaže – taip, pastebėti smulkmenas, iš dalies nuspėti įvykių eigą, mokėjimas įsijausti į vaidmenį, drąsa, kompleksų nebuvimas kaip: „ką pagalvos kiti?“ ar „man taip galima?“, na ir greitas pirštas ant užrakto mygtuko. Tačiau pažiūrėjus į portretinę fotografiją viso to beveik ir nereikia. Esu kažkur skaitęs, kad geriausi pasaulio fotografai yra tie, kurie yra perpratę žmonių psichologiją, bendravimą, komunikaciją, manipuliavimo meną, daug patyrę gyvenime bei žinantis, kada ką pasakyt, padaryt ar pan. Nes tam, kad pagautum reikiamą kadrą, turi bendrauti su modeliu, jį nukreipti… Gerai, jei modelis yra patyręs ir iš pusės sakinio supranta, ko tu nori, tačiau jeigu žmogus fotografuojasi pirmą ar antrą kartą, jam tikrai gali būti pradžioj nejauku ir nedrąsu. Todėl viskas atsiremia į bendravimą, jausmus, emocijas.
Sunku fotografui išgyventi Lietuvoje? Na, turbūt ne man atsakyti į šį klausimą, kadangi fotografija dar nėra mano vienintelis užsiėmimas. Pasakysiu tą po 2-3 metų. Bet jeigu ką, dėl to ir mokausi teisę.
Patarimas fotografams, norintiems kurti, bet nežinantiems, kaip pradėti. Tiesiog imti ir pradėti. Aš sugalvojau, kad noriu fotografuoti eidamas išsiskirti su mergina Žaliuoju tiltu Vilniuje, taip iš niekur nieko. Jei nori pradėti, tai ir pradėk – nesvarbu nuo ko, pasistatyk degtukų dėžutę ant stalo, pafotgrafuok. Pasiimk draugą į miestą, sakyk „varom, gražus oras, pakvailiosim“. Eidamas gatve, jei neturi fotoaparato, fotografuok akimis, ieškok rakursų, įdomių vietų.
Kur tave galima rasti: Deja, kol kas neturiu savo nuosavos internetinės svetainės, tačiau niekam ne paslaptis, kad dabar viską galima susirasti „Facebook’e“, aš – ne išimtis, ten yra keletas mano darbų pavyzdžių, tai tiesiog: Tomas Adomavičius.
Laikas.lt
