Net ir didžiausi teisuoliai prisipažins, kad žino, ką reiškia meluoti. Pradedant nekaltu kasdieniu melu, baigiant didžiausiomis suktybėmis – melas ir apgavystės yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.
Tokios nuomonės laikosi ir Kalifornijos Universiteto Psichologijos profesorius Paulas Ekmanas. Anot jo, „melo pasitaiko tarp draugų, dėstytojo ir studento, daktarų ir pacientų, vyro ir žmonos, liudininko ir prisiekusiųjų, pardavėjo ir pirkėjo, teisininko ir kliento…“. Būtent šis mokslininkas, kartu su savo kolega profesoriumi Jamesu Pennebakeru, atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 509 asmenys. Visų jų profesija reikalauja įgūdžių atpažįstant melą: tai slaptųjų tarnybų tarnautojai, policijos pareigūnai bei kiti.
Atlikus tyrimą, mokslininkai išskyrė kelis būdus, padėsiančius pričiupti Jums akis dumiantį pašnekovą.
1. Kalbėjimo stilistika
Ekspertai pataria gerai įsiklausyti ne tik į tai, apie ką kalba pašnekovas, bet ir kaip jis tą daro. Jei kalbantysis staiga pakeitė toną, pradėjo mintis dėstyti greitesniu ar atvirkščiai, lėtesniu tempu, verta suklusti. Lygiai tas pats ir su kvėpavimu: pagreitėjęs tempas taip pat gali išduoti meluojantį.
2. Specifiniai žodžiai
Tai, ką žmogus sako, gali būti svarbu kaip ir tai, ką jis nutyli. Ypač, jei kalbėsime apie tam tikrus žodžius. Labai dažnai meluojantysis vengia asmeninio santykio su savo kurpiama istorija, todėl jo pasakojime gana retai išgirsime „aš“, „man“, „mano“ ir pan. Kartu tokiam pašnekovui yra sunku išlaikyti vientisą, rišlią savo pasakojimo eigą. Dėl šios priežasties jis dažnai vartos žodžius: „tačiau“, „kadangi“, „bet“, „išskyrus“ ir t. t. Beje, remiantis šiais pastebėjimais, mokslininkai sukūrė specialią lingvistikos tyrimo ir žodžių skaičiavimo programą LIWC (Linguistic Inquiry and Word Count), padedančią atpažinti netiesą rašytiniuose šaltiniuose: dokumentuose, laiškuose ar pan.
3. Kūno ir veido kalba
Seniai žinoma, kad judesiai ir mimika yra pagrindinis raktas į tikrąsias pašnekovo mintis ir kėslus. Tačiau vietoj to, kad kalbėtų apie atskiras kūno dalis, minėto tyrimo sumanytojai akcentuoja kalbos turinio ir povyzos visumą. Anot jų, svarbu atkreipti dėmesį, ar kalbančiojo gestai, laikysena ir balso tembras atspindi pokalbio temą. Kitas dalykas – šypsena. Būtent ja dažniausiai stengiamasi maskuoti nusivylimą, pyktį ar liūdesį. Tačiau, kaip pastebi tyrėjai, nuoširdi šypsena – tai ne tik lūpos, bet ir visi veido raumenys ir ypač akys. Būtent į jas reikėtų kreipti daugiausia dėmesio.
Mokslininkai rekomenduoja įvertinti vystomos temos intymumą, t.y., ar kalbama apie paprastus, kasdienius dalykus, ar apie emociškai nelengvus ir itin asmeniškus. Neretai meluojant apie paprastus, buitinius dalykus žmogus bus linkęs vengti akių kontakto, kai tuo tarpu sakydamas netiesą apie intymius jis žvilgsnį suintensyvins. Sąžiningas pašnekovas jausis nejaukiai ir jaudinsis kalbėdamas apie asmeninį gyvenimą, kai tuo tarpu bus tiesus ir drąsiai žiūrės jums į akis kalbėdamas apie buitį.
5. Bendroji pašnekovo charakteristika
Šis patarimas galioja bendraujant su jau kurį laiką pažįstamais asmenimis. Jei pastebite, kad kalbantysis elgiasi taip, kaip paprastai jam nėra būdinga – sukluskite. Štai, kalbatės su draugu, kuris paprastai labai greitai ir garsiai dėsto mintis. Tačiau šį kartą jis žodžius renkasi itin atsargiai ir kai kuriuos ištaria vos girdimai. Verta susimąstyti, ar tik nepajudinote keblaus klausimo, nuo kurio Jūsų pašnekovas yra linkęs išsisukti.
