.Hilaire Belloc „Vergovinė valstybė“ (Vilnius: Margi raštai, 2010).
.jpg)
Hilaire‘is Belloc‘as (Joseph Hilaire Pierre René Belloc, 1870-1953) – vienas produktyviausių XX a. pradžios Anglijos rašytojų. Pagal kilmę – pusiau anglas, pusiau prancūzas, pagal tikėjimą – aršus katalikas (Gilberto Keitho Chestertono draugas; juodu George‘as Bernardas Shaw net šmaikščiai pavadino Chesterbelloc‘u), ketverius metus buvęs britų Parlamento nariu (priklausė liberalų partijai, tačiau ja nusivylė ir atvirai pareiškė, kad kasdien eina į Šv. Mišias ir meldžiasi; taip buvo išrinktas). H. Bellocas rašė apie daugybę dalykų – nuo karo tematikos iki pasakų vaikams ir poezijos. Tiesa, kai kurie kūriniai primena „Svynio Todo“ nuotaikas, pvz., šios pasakos pavadinimas: „Matilda, kuri melavo ir buvo sudeginta“.
Rašytojas pėsčiomis nuėjo piligriminę kelionę iš Prancūzijos į Romą. Tikėjimas jam buvo labai svarbus dalykas.
Ne mažiau svarbus už tikėjimą H. Bellocui buvo socialinis gyvenimas, politika, ekonomika. Žymiausi trys jo ne grožiniai darbai – „Vergovinė valstybė“ („The Servile State“, 1912), „Europa ir tikėjimas“ (1920) bei „Žydai“ (1922).
„Vergovinė valstybė“ – knyga apie ekonomiką, distributizmo teoriją – H. Belloco ir G.K. Chestertono bandymą pritaikyti Katalikų bažnyčios doktrinas, ypač popiežiaus Leono XIII encikliką „Rerum Novarum“ („Apie naujus dalykus“, 1891). Šioje enciklikoje kalbama apie darbą ir kapitalą, vyriausybę ir piliečius, neteisingai engiamą darbo klasę. Enciklika atmetė komunizmą ir neribotą kapitalizmą, patvirtino teisę į privačią nuosavybę, palaikė profsąjungų kūrimąsi. Encikliką parašyti popiežiui padėjo įtakingas vokiečių vyskupas, politikas Wilhelmas Emmanuelis von Ketteler‘is (1811-1877) ir anglikonas, atsivertęs į katalikybę ir tapęs kardinolu Henry‘is Edwardas Manningas (1808-1892). Distributizmas – tai vadinamoji trečiojo kelio ekonomikos filosofija (centrizmas; praeityje – Benito Mussolini‘o fašizmas, vėlesnėje praeityje ir dabartyje – Tony Blairo, Hillary Clinton politika).
Pagal distributizmą, darbo resursai ir priemonės turi priklausyti ne valstybei ar keliems turtuoliams, bet būti paskirstyti kuo platesnei visuomenės daliai. G.K. Chestertonas yra sakęs: „Per daug kapitalizmo nereiškia per daug kapitalistų, priešingai – jų tada yra per mažai“. Distributizmas skatina žmonės tapti savininkais, patiems kurti, gaminti. Jis H. Belloco pateikiamas kaip priešprieša socializmui ir kapitalizmui, kurį rašytojas ypač kritikavo, vadindamas jį vergove. „Industrializacija buvo kapitalizmo padarinys, o ne priežastis. […] Tačiau kapitalizmas – gyvenimo šaltinių sutelkimas į kelių asmenų rankas – susiformavo daug anksčiau, nie padaryti didieji atradimai. Jis iškreipė šių atradimų ir naujųjų išradimų poveikį ir iš savaime gerų pavertė juos blogais. Ne mašinos iš mūsų atėmė laisvę – tai atsitiko dėl to, kad buvo prarastas laisvas mąstymas.“ (p. 67)
H. Belloco teigimu, kapitalizmas atsirado ne dėl industrinės revoliucijos, o dėl 1536-1541 m. įvykusio vienuolynų išblaškymo Anglijoje. „Karalius [Henrikas VIII, 1491-1547], siekdamas pasisavinti vienuolynų žemes ir jų sukauptą turtą, atėmė jas iš senųjų valdytojų, tačiau faktiškai jos pateko ne į karaliaus rankas, o atiteko tada jau gana turtingai visuomenės grupei, ir ji po šios reformos visam ateinančiam šimtmečiui tapo Anglijos valdančiąja jėga.“ (p. 69)
Istorija, be abejo, kartojasi. Nuo centro nukrypusios politinės jėgos remia oligarchus, o paprasti žmonės kenčia ir gyvena vergo dalią.