Žodis medias lotynų kalba reiškia „vidurį“, o meditatio – „paskendimą mintyse“. Pirminė šių žodžių reikšmė nusako meditacijos esmę: ja siekiama pasiekti sąmoningumą, padedantį atkurti vidinę pusiausvyrą.
Budistams ir induistams ši praktika dar III a. pr. Kr. buvo religinių apeigų dalis. Vakarų pasaulyje plačiau domėtis meditacija imta tik XX a. Įkvėpimo Azijos tautų kultūroje ieškojo septintajame dešimtmetyje prasidėjęs hipių judėjimas, o aštuntajame dešimtmetyje meditacija tapo mokslinių tyrimų objektu.
Greitas gyvenimo tempas, spaudžiantys terminai, triukšmas ir palaimingas panirimas į savo vidinį pasaulį: visa tai ne taip lengva suderinti. Bent jau pačioje pradžioje. Pradėjus medituoti, būtina apgalvoti keturis dalykus.
Medituodami privalote atsiriboti nuo išorinių trukdžių. Susiraskite patalpą, kurią galėtumėte užrakinti ir pritemdyti. Kambarį, kuriame gerai jaučiatės, ir kuriame vyrauja tinkama temperatūra.
Teoriškai medituoti galima bet kokia poza. Tačiau patogiausia tai daryti sėdint ant minkštos pagalvėlės arba kėdės. Gulint kyla pavojus užmigti (tai taip pat atpalaiduojanti būsena, tačiau ją tikrai ne visada norėsite pasiekti). Ištieskite nugarą, kad galėtumėte tolygiai kvėpuoti.
Jei norite autentikos, medituokite tarp antros ir šeštos valandos ryto – senieji meistrai rinkdavosi šį laiką kaip momentą, kai žmogaus pasąmonė yra atviriausia. Tačiau miegaliams tikrai nėra ko nerimauti: medituoti galite bet kuriuo jums priimtinu paros metu.
Nepasiduokite, jei nutirpo kojos, neįstengėte atsikratyti minčių apie mokesčius arba, užuot nusiraminę, sulig kiekviena minute darėtės vis nervingesni. Pagrindinis meditacijos principas teigia: nedvejokite, nevertinkite, o tiesiog darykite toliau. Negrupuokite, o išlaisvinkite mintis ir jausmus – jie visi yra vienodai svarbūs. Baigę medituoti, duokite sau laiko grįžti į čia ir dabar. Niekada skubiai neužbaikite seanso.
Kiekviena spalva sukelia tam tikrus pojūčius: mėlyni ir žali tonai ramina, raudoni ir geltoni – aktyvina. Būtų sunku tai nuginčyti. Vis dėlto svarstymai apie spalvų poveikį dažniau remiasi filosofiniais, o ne moksliškai pagrįstais teiginiais. Prisiminkime kad ir profesoriaus Max Lüscher sukurtą tipologiją, leidžiančią skirstyti žmones pagal keturias spalvas. Psichologai iki šiol naudoja jo spalvų testą ir, atsižvelgdami į pacientų pasirinktas spalvas, sprendžia apie jų charakterį, mąstymo struktūras ir pažiūras. Tačiau palyginkime Goethes ir Lüscher interpretacijas, naujojo amžiaus judėjimą arba Feng šui mokymą: kiekvienu šių atvejų spalvos įgauna vis kitas reikšmes.
|
|
|
|
|
|
|
|
|