Filmui „Įsikūnijimas“ greičiau nei per metus surinkus 2,8 mlrd. JAV dolerių atrodytų nepadoru teigti, jog Holivudo kino industrijos pamatai braška. Tačiau būtent tai sako britas Adrianas Honas, internetinės kompanijos savininkas, besidomintis intelektinės nuosavybės teise. Pateikiame „Telegraph“ publikuotas Hono mintis apie Holivudo verslo modelio trūkumus.
Didžiulės kino studijos, tokios kaip MGM, skelbia apie bankrotą, o kino teatrų žiūrovų skaičius ne tik neauga, bet, pvz., Jungtinėse Valstijose, dar ir mažėja. Kas atsitiko? Nejaugi šimtmetį trukęs Holivudo kaip pramoginio išlaidavimo lyderio viešpatavimas artėja link pabaigos? Kodėl? Atsakymas slypi trijuose itin skirtinguose dalykuose: spragėsiuose, internete bei sename gerame televizoriuje.
Spragėsių era
Jei esate buvę kino teatre, turbūt numanote, jog milžiniška dalis pelno ateina iš spragėsių bei gėrimų – pagaminti vieną spragintų kukurūzų porciją tikrai nekainuoja tiek, už kiek ją parduoda. Atrodytų, spragėsiai būtų puiki premija, papildomos pajamos prie daugybės parduodamų bilietų – tačiau iš tiesų būtent spragėsiai sudaro didesnę pelno dalį, ypač dėl to, jog kino teatrai dalį už bilietus gautų pinigų turi atiduoti kino studijoms.
Didžiulis pelnas, kurį atneša spraginti kukurūzai ir gėrimai, skatina kino teatrus pritraukti kuo daugiau žiūrovų į kiekvieną seansą. Seanse neparduoti nei vienos spragėsių porcijos arba nesulaukti nei vieno žiūrovo prilygsta baisiausiam košmarui, todėl jei filmo premjeroje apsilanko gana mažas žiūrovų skaičius, iš repertuaro jis dings kiek įmanoma greičiau.
Savo ruožtu, kino studijos dėl to stengiasi kurti filmus, kurių premjeros sales pripildytų sausakimšai, kad kino teatrai jų neatstumtų. O kas eina į kino premjeras? Jauni žmonės. Kas perka spragėsius ir gėrimus? Teisingai, jauni žmonės. Jiems ir kuriami Holivudo populiariausi filmai.
Visa tai nėra naujiena – visuomet buvo Holivudo hitų, skirtų jaunimui. Tačiau šiais laikais viskas kitaip, ypač todėl, jog populiarų Holivudo filmą reklamuoti dabar kainuoja daug daugiau.
Pavojingi lošimai
Anksčiau pakakdavo reklamų keliuose televizijos kanaluose ir galėjai būti tikras, jog jas pamatys dešimtys milijonų žmonių. Pasirodžius skaitmeninei bei palydovinei televizijai, jau nekalbant apie internetą, žiūrovų auditorijos susiskaldė, išssiskirstė ir pasiekti mases tapo daug sunkiau. Negana to, seniau filmo viešėjimą kino teatre galėjo prailginti elementarus žmonių dalinimasis informacija. Dabar gi visa reklama telkiasi ties filmo premjera.
Kino studijos dabar išleidžia milijonus dolerių reklamuodamos filmus, bandant įtikinti žmones ateiti į kino teatrus. Šios išlaidos prisideda prie ir taip didelių pačio filmo gamybai išleistų sumų. Taigi, kino verslas tampa pavojingu lošimu iš šimtų milijonų dolerių… o lošdami juk norite kiek įmanoma sumažinti riziką, tai yra, kurti tokius filmus, kuriuos, esate tikri, žmonės žiūrės. O jūs žinote, kad žiūrės, nes tai filmų tęsiniai, komiksų ekranizacijos, animaciniai 3D filmai vaikams… Perdirbate arba pritaikote idėjas, kurios Jūsų įsitikinimu domins daugelį – „Žvaigždžių kelias“, „A komanda“, „Haris Poteris“.
Net ir tie filmai, kurie nėra žinomos serijos ar frančizės dalis, nėra tokie rizikingi kaip atrodytų – prisiminkite „Įsikūnijimą“ bei „Pradžią“. Komercinė filmų sėkmė už JAV ribų tampa vis svarbesnė ir tas kinas, kuris sulaukia pasisekimo ne angliškai kalbančiųjų šalyse, paprastai pasižymi dvejomis savybėmis: mažai kalbų, daug sprogimų. Tad nenuostabu, kad būtent „Įsikūnijimas“ bei „Pradžia“ yra sėkmingiausi filmai ne JAV.
Internetas ir televizija – priešai ar draugai?
Tačiau visa tai nepadeda. Bilietų pardavimai yra kone inertiški tiek JAV, tiek D. Britanijoje, nepaisant augančio gyventojų skaičiaus. Jie tiesiog neina į kiną ir užsiima kažkuo kitu – žiūri televizorių, naršo internete, žaidžia žaidimus. Šią neigiamą tendenciją sunku pastebėti dėl paprastos priežasties – bendras pelnas yra dirbtinai išpūstas brangių bilietų į 3D filmus dėka, tačiau tai ilgai nesitęs.
DVD pardavimai ilgą laiką buvo patikimas vilties spindulėlis kino studijoms pasikelti pelną. Tai buvo veiksminga – vartotojai išmetinėjo senas VHS kasetes, pirkosi tuos pačius filmus geresniu formatu. Deja, taip pat nenutiko su išgirtuoju Blu-Ray, iš esmės todėl, kad jis nesuteikia tokio milžiniško kokybės pokyčio, kokį suteikė DVD išstumdamas VHS. Galbūt šią skylę užlopyti galėtų Netflix, Lovefilm, iTunes ir kiti, teikiantys srautinių filmų transliacijų bei nuomos paslaugas internete?
O gal ir ne. Transliavimas internetu leidžia filmą išpopuliarinti, tačiau turi ir įdomų šalutinį poveikį – filmai ima konkuruoti su televizija ir jie nuo jos gauna į kaulus. Serialai „Dingę“, „Ramusis vandenynas“, „Sopranai: mafijos kronika“ ir kiti – puikus įrodymas, jog geriausia televizijos produkcija gali remtis petys į petį su geriausiais filmais, kalbant ir apie vaidybą, ir apie produkcijos bei scenarijaus kokybę.
Dauguma šių serialų finansuojami abonentinių televizijos kanalų, tokių kaip HBO. Pastarasis turi daugiau kaip 40 mln. abonentų, per metus sumokančių daugiau kaip 1,5 mlrd. JAV dolerių, o tai daugiau nei pakankamai net ir pačių prabangiausių serialų išlaidoms (tarkim, vien serialo „Boardwalk Empire“ pirmoji serija kainavo 18 mln. JAV dolerių). O kadangi HBO nėra reklamos – televizinio spragėsių atitikmens – jie nesijaudina dėl kuo didesnio žmonių skaičiaus priviliojimo nusižeminant iki bukiausio lygio. Vietoj to, jie tik nori užtikrinti, kad esami klientai nesugalvotų jų palikti, o tai jie padaro kurdami įtakingus, aukštos kokybės serialus, kurie abonentus priverčia gerai pagalvoti prieš atsisakant HBO.
Tokių abonentinių kanalų, kaip HBO, yra mažai, tačiau jiems pavyko pakelti ir kitų televizijos kanalų kokybę, pastariesiems taip pat norint pasimaudyti šlovės spinduliuose.
Kino studijos gali ir toliau apsimetinėti, jog dėl visų jų problemų kaltas piratavimas. Tačiau net jei piratų nebūtų, niekas nepanaikintų visa apimančių procesų kine, televizijoje bei internete (kalbant apie legalias filmų transliacijas).
Filmai niekur nedingsta. „Disney“ ir „Fox“ lieka su mumis ilgam; esu tikras, jog „Įsikūnijimo“ antra ir trečia dalys uždirbs bent kelis milijardus. Tačiau kinas tampa vis blankesnis, kvailesnis ir pranokstamas kokybiškos televizijos. Dar blogiau tai, kad filmai nebėra tokie pelningi, kaip anksčiau, o tai ir yra tikroji dabar verdančių gėdingų peštynių dėl antrarūšių 3D konversijų priežastis.
Filmus žlugdo ne piratavimas, o spragėsiai.